Olė. Metų laiko, sterilizuota takso mišrūniukė. Žvilgančiu, nors ir nemaudytu, kaip mes sakom, "voljeriniu" kailiuku:) Protinga, nuovoki, judri, smagi, žaisminga mažė. Labai gražiai einanti su pavadėliu-eina greta kojos ir dar vis pakelia galvutę, kad pasižiūrėti į akis:-"Ar viskas gerai?einam toliau?..." Aišku, iki tol turi būti jau gerai išsidūkusi, kad sugebėtų ramiai šalia risnoti:) Tiesa, ji taip gražiai vaikšto, gražiai bendrauja su tais, kurie ją bent kiek pasipratina, nes pirmą minutę gali net bandyti ištrūkti, pasislėpti, spaustis prie žemės išsigandusi.
Olė - puiki šeimos ir vaikų draugė. Vaikai jai - dievai ir šeimininkai. Bet prisibijo vyriškių. Juos iš tolo pamačius sprunka. Jei nėra kaip ir kur sprukti, pirmiausia slepiasi nuo jų (už kojų, už baldų, už durų), o jei slėptis nėra kur tai aploja:) Ir gana aršiai.
Taigi, su ja reikia truputį kantrybės, švelnumo ir dėmesio ir prisipratins, prisikalbins ir šeimos vyrai. Matyt, kad drąsi mažylė tai niekada ir nebus, tikriausiai visuomet sutiktiems nepažįstamiems vyrams baimę jaus.
Savaitę gyvenusi pas laikiną globėją, mergaitę, nuo jos niekur nė per žingsnį nesitraukė -kur ji, ten ir Olė sėdi prie kojų. Kambaryje tvarkinga-nepadarė nei vienos "nuodėmės", nieko negraužė, namų nevertė, elgėsi ramiai, tyliai. Tik grįžusius namo šeimos vyrus visus aršiai aplojo, jų šalinosi. Taigi, Olė puikiai tiktų ir vienišai moteriškei, kartu leistų dienas, nekeltų problemų, palaikytų kompaniją.