Atsiprašau už klaidas, verčiau iš rusų kalbos.
"Bjaurusis" – liūdna istorija apie katina
Kiekvienas mūsų namo gyventojas žinojo koks Bjaurusis buvo bjaurus. Vietinis Katinas. Bjaurusis mėgo tris dalykus šiame pasaulyje: kovą, maisto paiešką šiukšlėse, ir, taip sakant, meilė.Šių dalykų kombinacija ir egzistavimas be namų paliko ant Bjauriojo kūno neištrinamų ženklų.
Pirmiausiai, jis turėjo tik vieną akį, vietoj kito – tiesiog skylė. Iš tos pačios pusės nebuvo ausies. O kairioji letena kažkada buvo lūžus ir užgyjo kažkokių neįtikėtinu kampu. Dėl ko visada atrodė, kad katinas ruošiasi pasukti už kampo. Jis jau seniai nebeturėjo uodegos. Liko tik mažas likutis, kuris pastoviai trūkčiojo...
Jeigu ne daugybė opų ir geltonų šašų ant Bjauriojo galvos ir pečių, ji galima buvo net pavadinti tamsiai pilku dryžuotu katinu. Pas kiekvieną, kas nors kartą į jį pažvelgdavo, buvo tą pati reakcija: na nieko sau, koks BJAURUS katinas!
Visiems vaikams buvo kategoriškai uždrausta jį liesti. Suaugusieji mesdavo i jį akmenis, apipilinėjo vandeniu, kai jis bandė užeiti į namus- prispausdavo leteną durimis. Bjaurusis visada rodė tą pačią reakciją. Kai ant jo pilė vandenį – jis nuolankiai sušlapdavo, kol kankintojams nenusibosdavo ši pramoga. Jeigu į jį mesdavo daiktus – jis trinėsi visu kūnu aplink kojas, tarsi atsiprašynėdamas. Jeigu jis matė vaikus, jis bėgo pas juos ir trinėsi galva į rankas ir garsiai kniaukė, prašydamas švelnumo. Jeigu kažkas imdavo jį ant rankų, jis tuoj pat pradėdavo čiulpti marškinių kampelį arba ką nors kitą, ką galėjo pasiekti.
Vieną kartą Bjaurusis pabandė susidraugauti su vietiniais šunimis. Bet buvo žiauriai apkandžiotas. Pro savo langą girdėjau jo verkimą ir tuoj pat nubėgau jį gelbėti. Kai aš atsiduriau šalia, Bjaurusis buvo vos gyvas. Jis gulėjo susigūžus. Jo nugara, letenos, galinė kūno dalis prarado savo pradinę formą. Liūdnas gyvenimas artėjo prie pabaigos. Pėdsakas nuo ašaros matėsi ant jo kaktos. Kol aš nešiau jį namo, jis dūso ir švokštė. Aš nešiau jį namo ir labiau už viską bijojau pakenkti jam dar labiau. O jis... tuo metu bandė laižyti man ranką.
Savo galva jis palietė mano delno, jo auksinė akis pažiūrėjo į mane, ir aš išgirdau murmėjimą. Net kenčiant siaubingą skausmą, katinas prašė tik vieno – mažo lašelio meilės ir draugystės! Galbūt, truputėli, užuojautos. Ir tą momenta aš pagalvojau, kad turiu reikalą su labiausiai mylinčiu padaru iš visų, ką žinojau savo gyvenime. Labiausiai mylinčiu ir pačiu gražiausiu. Jis galėjo draskyti rankas, net palikti šį pasaulį. Bet jis tik žiūrėjo į mane, žinodamas, kad aš numalšinsiu jo skausmą.
Bjaurusis mirė ant mano rankų anksčiau negu spėjau parnešti jį namo. Ir aš ilgai sėdėjau, laikydamas jį ant kelių. Vėliau aš daug masčiau apie tai, kaip vienas nelaimingas padaras sugebėjo pakeisti mano nuomonę apie tai, kas yra tikra dvasia, ištikima ir neribota meilė.
Bjaurusis paaiškino man apie užuojautą daugiau negu tūkstantis knygų, filmų arba paskaitų. Ir aš visada busiu jam dėkingas. Jis turėjo sužalotą kūną, o aš- sielą. Atėjo laikas ir man išmokti mylėti ištikimai ir giliai. Atiduoti savo artimiesiems viską iki galo. Dauguma nori būti turtingesniais, sėkmingesniais ir gražesniais. O aš noriu pasiekti tik vieno – būti Bjauriuoju...
(Autorius nežinomas)
|