| Kirjeldus: |
Kalytės Doros laiškas:
„Gimiau lauke, augau lauke, gyvenau lauke... be užuovėjos, be žmogaus šilumos, be meilės. Gimiau niekam nereikalinga, savam kelyje sutikau tik tokių, kuriem trukdžiau, kad esu, trukdžiau, kad noriu valgyti, trukdžiau, kad noriu šaltą žiemą prisiglausti. Nežinojau ir nesupratau, kad žmogaus ranka gali ne tik mušti, bet ir glostyti, kad gali mane maitinti, o ne vyti lauk, kai jo paprašau. Aš dar tiek daug nemoku, nemoku pasitikėti žmogumi, nemoku džiaugtis rytojumi. Kai mane atrado mergina, kuri mane pamilo, kuri manimi rūpinosi, kuri mane glostė, kuri mane maitino, maniau tai tik laikina. Iš pradžių ji atvažiuodavo kartą per savaitę, po to vis dažniau ir dažniau, kiekvieną dieną aš tik jos ir laukdavau, tai ji buvo mano laimė, mažytė laimė mano gyvenime. Nežinau, kas mane išgirdo, ar naktį žvaigdždėtas dangus, ar dieną skaisčiai šviečianti saulė, o gal rudenį krintantys lapai, o gal baltos, purios, bet šaltos snaigės. Nežinau, kas mane išgirdo, bet aš patikėjau, kad galiu būti laiminga.
Šiuo metu esu prieglaudoje. Kaip man buvo baisu... baisu, kai mane sodino į automobilį, baisu kai vežė, baisu kai vedė į naują mano prieglobstį. Aš bijojau, bet tikėjau... tikėjau ja. Jau savaitė gyvenu su naujais draugais, mėgaujuosi skaniu maistuku, daug gerų, mane glostančių rankų, dėmesiu ir švelniai mane vadinant Dora, aš esu Dora. Pagaliau turiu vardą. Į lauką dar šiek tiek bijau išeiti, nes tiek turiu išmokti, pasitikėti, nebijoti. Tačiau žinau, kad aš tą galiu.“
|
