Šis gražuolis katinėlis priklydo į vieną iš Senamiesčio kiemų. Nežinia, ar pabėgęs (dairiausi skelbimų tiek apylinkėse, tiek internete, bet rasti, kad kas jo ieškotų, nepavyko), ar išmestas, bet gyvūnėlis tikrai buvęs naminis. Drąsus, prie kiekvieno jį meiliau pakalbinusio žmogaus iškart atbėgdavo murkdamas, prašydavosi paimamas ant rankų ir pamyluojamas, matyt, tikėdamasis, kad jo taip ir nebepaleis atgal tupėti ant šaltų laiptų, o švelniai apkabins ir parsineš į šiltus ir jaukius namus. Tačiau niekas neparsinešė... Kai pradėjau jį šerti, vargšas mane nueinančią kaskart sekdavo kaip šuniukas, vis tikėdamasis, kad gal taip namus vėl suras. Taip gaila pasidarė tokio jaukaus, minkšto ir meilaus padarėlio, tiesiog nykstančio gatvėj, kad vieną kartą paėmusi jį ant rankų nebepaleidau ir parsinešiau. Koks laimingas buvo paguldytas i katiniska lovyte, tegu ir ne namuose, o tik sausame ir gana siltame sandeliuke. Ir kaip mat susigaudė, kodėl jam atnešė dėžutę su kraiku ir kaip ją pagal paskirtį panaudoti :)
Garfildas jaunas, bet suaugęs katinas, labai minkštučio švelnaus kailiuko. Laimė, katinaitis nespėjo pasigauti jokios rimtesnės ligos, tik akys truputį varvejo, bet jau išvaliau. Nosis kiek perdrėksta, bet tai tik trumpalaikis gatvinio gyvenimo priminimas, kuris teliks slogus sapnas, kai tik Garfildui pavyks rasti naujus namučius, nes jis LABAI LABAI LABAI pasiilgęs žmonių dėmesio, meilės ir šilumos. Jei ieškote kambarinio meilaus, puikių manierų ir nuostabaus grožio draugo, kuriam norėtumėte skirti savo meilę ir rūpestį, Garfildas kaip tik tas, kurio Jums reikia. Ir neišsigąskite, kasdien kepti lazaniją jis tikrai nereikalaus :)