"Kažkada aš buvau gražus "ryžas" naminukas. Mylėjau savo žmogų ir juo pasitikėjau. Tebemyliu ir dabar, nors jis manęs jau seniai nebe. Nežinau, ką padariau, kokių lūkesčių nepateisinau, kad vieną dieną dingo visa, ką turėjau, kuo džiaugiausi ir kur jaučiausi saugus. Likau vienas kaip pirštas, išmestas tarp miškų, išsigandęs ir pasimetęs, nes, kad ir kaip vijau į šalį, skausminga mintis, kad Jam manęs nebereikia, smelkėsi širdin. Atvežė ir paliko...

Bandžiau rasti prieglobstį, beldžiausi į ne vienas duris (nors aplinkui jų tebuvo vos kelerios) - visos liko uždaros, o nuo kai kurių buvau net nuvytas. Tada supratau, kad esu jau nebe "pūkuotukas" ir "gražuolis", o viso labo purvinas valkata, niekam nebereikalingas ir niekur nelaukiamas. Valkata, kurio vienintelis draugas - jo paties nagai ir dantys, kurie apgina ir pamaitina, nes čia, kur atklydau ir kur likimas lėmė man bastytis, nėra nei vienos kačių šėryklos ar konteinerio, iš kurio bent kokių atliekų galėčiau išsitraukti. Šalia tik žirgynas, bet avižomis, runkeliais ir šienu aš niekaip sotus nebūsiu, o be to, į arklides patekti net nuo lietaus, vėjo ir žiemos speigo negaliu, nes ten palaidi laksto dideli raitelių šunys, kuriems, išpuoselėtiems turtingų klientų augintiniams, niekas nedraudžia nei vaikyti, nei dantimis grybštelti manęs, kažkokio valkatos, kurio jei ir nebeliks, tai tik dar geriau. Ir taip jau metus, per kuriuos net ankstesnysis mano vardas išblėso iš atminties (nors tikrai prisimenu, kad jį turėjau), nes dabar aš tik "tas valkata".

Gal valkata ir yra mano naujasis vardas, nežinau. Bet tikrai žinau, kad toks gyvenimas labai sunkus. Tikrai ne kiekviena medžioklė būna sėkminga, o ir vieno pagauto žvirblio ar pelės negana, kad numalšintum amžinai kamuojantį alkį. Ypač žiemą, kai šalta, o neturi net kur letenėlių sušilti. Ir vis dar tas nepamirštas troškimas, kad paglostytų, pakasytų, apkabintų... Et, nedera man, valkatai, leistis į sentimentalius prisiminimus, juk kiekviena diena man yra kova už būvį, kainuojanti daug jėgų ir atnešanti vis naujų žaizdų. Ir kasdien vis sunkesnė darosi man ši kova, jau subjaurojusi mano kažkada dailų snukutį ir kainavusi nežmoniškas kančias gyjant pūliniams ant nosies.

Žinau, kad išore esu Kvazimodas, ir dėl to manęs bijo, šalinasi, niekina ir skriaudžia, kaip kad bijojo, šalinosi, niekino ir skriaudė tą nelaimingą, žmogaus gailesčio nesulaukusį kuprių, bet kaip ir jis, turiu auksinę, meilės kupiną ir kartu jos išsiilgusią širdį, kurios, deja, nieks nepastebi.

Tačiau šiandien ir mano sunkioje kasdienybėje pasitaikė laiminga diena - spėkite, ką gavau? Niekada neatspėsite (aš ir pats iš pradžių negalėjau patikėti) - ogi katinišką konservą, ir ne bet kokį, o su upėtakiu!!! Tokio skanaus daikto jau visą amžinybę burnoj neturėjau, trim kąsniais prarijau net nepastebėjęs, kad norėdamas jį pasiekti įlindau kažkokion dėžėn, iš kurios kelią atgal pastojo grotos. Paskutines jėgas atidaviau bandydamas išsivaduoti, prašiau, grasinau, gąsdinau, bet prakeiktos grotos neatsidarė. Mane nešė, kaip tąkart, kai paliko... Galiausiai susitaikiau ir atsisveikinau su savo liūdna egzistencija, nors dar pagyventi, kad ir kaip sunkiai, vis vien labai labai norėjau, juk ne senas dar esu, bet jei jau toks mano galas, tebūnie, liesas, išsekęs kūnas nebeturėjo jėgų ilgiau priešintis. Ir kai jau maniausi esąs pakeliui į mirtį, pasirodė, kad esu pakeliui į rojų, kur laukia minkšta šilta lova, grynas vanduo ir, svarbiausia, netrūksta tų dieviškų konservų, kurie privertė net mane, gyvenimo mėtytą ir vėtytą valkatą, prarasti budrumą.

Taigi dabar, kai skaitote šį laišką, mano skrandis pilnas kokybiško sausiuko, konservų ir vištienos, išvalytas žaizdas jau mažiau gelia, o ištiestos kojos ilsisi ant minkštų patalų. Ir už visą šį gėrį manęs paprašė tik kažkokią geltoną tabletę suvalgyt. Ką gi, sandėris pasirodė teisingas, tai suvalgiau. Ir tuomet, o stebukle, mane paglostė, pakasė, pagyrė, tad nesusilaikiau ir ėmiau murkti, murkti ir nebegalėjau sustoti - juk nemurkiau nuo tada, kai mane paliko, o tai buvo jau taip seniai. Daugiau aš ir neprašau. Viskas, apie ką svajoju, ir ko mano laimei daugiau nei gana - tai tik dubenėlis sotaus skanaus maisto, šilta saugi užuovėja nuo gamtos ir gyvenimo darganų ir nors truputis, nors mažas trupinėlis meilės man, randų ir pūlinių subjaurotam auksinės širdies Žirgyno valkatai.

Nuoširdžiai Jūsų
Kvazimodas"

Kvazimodo svajonės ir poreikiai išties kuklūs, tačiau aš savo ruožtu labai norėčiau paprašyti dar keleto dalykų, kurie po sočių pietų snūduriuojančiam katinui neatrodo svarbūs jo gerovei, nors iš tiesų yra gyvybiškai būtini geresnei ir laimingesnei jo ateičiai užtikrinti. Visų pirma, tai - kastracija ir kompleksinis skiepas (nusikelia dėl inkstų problemų).
Pirmiau norėčiau paskiepyti, paskui kastruoti, nes katinas vieni kaulai ir oda, tad reiktų dar savaitėlę kitą sočiai pamaitinti prieš operaciją, kad lengviau narkozę pakeltų.
Antra - laikina globa ar pastovūs namai, nes pas mane jis glaudžiasi PSP katytėms skirtame narvuke, kuris tinkamas sveikti katytėms po sterilizacijos operacijos, kai reikia riboti judėjimo galimybes, bet yra gerokai per mažas sveikam katinui.
Iki ketvirtadienio Kvazimodas galės prabūti jame karantiną, ryt sulašinsiu vaistų nuo blusų, tada nuo pirmadienio galėsiu nakčiai paleist po visą malkinę pagastroliuoti. Deja, bet ketvirtadienį narvuką turiu atlaisvinti, nes turiu šėrykloj dvi dar nesterilizuotas laukinukes, kurios, jei nepaskubėsim, neilgai trukus jau turės "kraitelius" (trečia, nesugaunamoji, jau turi kažkur atsivedusi).

Labai ačiū už supratimą ir pagalbą Kvazimodui, jis, jau atgavęs viltį ir vėl patikėjęs laime, negali grįžti atgal ten, kur iki šiol taip vargo, kur niekas jo nepamaitins ir neapgins. Katinas nerealaus meilumo, rankinis murkalas trintalas, tad prižiūrėti jį nėra sunku, tik apetitas kol kas žvėriškas. Dėl Kvazimodo skambinti Ritai, 860373007.

P.S: virš kairiosios katino akies yra ilgas, gan platus randas, nepadengtas kailiuku. Matyt, šis randas susiformavo gyjant giliam įdrėskimui ar įpjovimui ir netinkamai susikabinus žaizdos kraštams, todėl viršutinis akies vokas lyg surauktas, pakeltas ir iškreipia normalią akies formą. Kas atsitiko nosytei, sunku pasakyti, bet ji visai plika, matosi blyški odelė, bet nosytė nešlapiuoja, nėra atviros žaizdos. Man panašu į nugijusį pūlinį arba gal kokį nudeginimą, reikės veterinarų nuomonės klausti. Išvaliau viską antiseptiniu skysčiu, katino tai nesužavėjo, bet jis kantriai iškentė.

Dar vienas keistas dalykas, kurį pati mačiau pirmą kartą gyvenime, buvo tai, kad Kvazimodo priekinių letenų pagalvėlės iš standžių, kokios turėtų būti, buvo išbrinkusios, pamėlusios ir virtusios kažkuo panašiu į krėslus-maišus ar minkštą plasteliną - kur paspausi su pirštu, ten lieka duobutė, kuri atsistato tik po kurio laiko. Kadangi pėdučių pagalvėlės normaliai esti užpildytos riebaliniu audiniu, gydytoja sakė, kad taip gali būti dėl ilgo badavimo, nes pėdučių riebalai yra paskutinis energetinis resursas, kurį naudoja organizmas, negaudamas maisto medžiagų (pirmiau sunaudoja širdį nuo trinties saugančius riebalus, inkstų kapsulės riebalinį sluoksnį ir kitas vidaus riebalų atsargas). Taigi Kvazis buvo beveik ant mirties nuo bado ribos. Ilgas badavimas gali būti kaltas ir dėl blogų inkstų rodiklių, nes negaudamas su maistu organizmas ima intensyviai skaidyti savo paties baltymus. Pabandysiu ryt pėdučių nuotraukų padaryt.

Kol kas Kvazimodui paskirtas toks gydymas: penkias dienas antibiotikai ir Virbac Urinary maistas. Taip pat suleista vaistų nuo pykinimo ir sulašinta nuo blusų. Stebėsim ir žiūrėsim, kas bus. Po dviejų-keturių savaičių kartosim kraujo tyrimą.

Kad ir kaip būtų nemalonu, tačiau turiu didinti prašomos paramos sumą, nes šiandien už suteiktas paslaugas palikau klinikoj 140 Lt (biochem. kraujo tyrimas - 40 Lt, testas dėl leukemijos - 30 Lt, šlapimo tyrimas (su 50 % nuolaida) - 15 Lt, apžiūra (su 50 % nuolaida) - 25 Lt, lašiukai nuo blusų ir antibiotikai penkioms paroms - 30 Lt (lašiukų nepilna dozė, nes katinas per mažai sveria). Neprašyčiau, jei šitie pinigėliai nebūtų buvę skirti likusioms dviems mano šėryklėlės katytėms sterilizuoti (visas kitas panas per beveik metus jau sutvarkiau, vėlgi savo lėšomis, išskyrus šias paaugliukes ir vieną nusugaunamąją, kuri šiuo metu kažkur kačiukų atsivedus turi. Pagauti laukinukes man padeda Alina iš "Lesės"). Abi katytės jau nėštukės, labai bailios, iki rumunų bijau laukti, nes nežinia, kiek reiks gaudyt, kol pagausim.

Labai ačiū už paramą, šiuos pinigėlius panaudočiau katyčių pooperacinio stacionaro (ir kažkiek operacijų) išlaidoms padengti, nes labai maža vilties, kad atsiras patikimas globėjas katinui-inkstininkui, kuris dar ir po savimi šlapinasi (gal antibiotikai padės), ir mano PSP kackų narvas atsilaisvins.

Ačiū p.Monikai už Kvaziui padovanotas palutes :) :) :)

Naujienos iš vizito pas gydytoją (rugsėjo 9 d.): kreatininas jau beveik norma (sumažėjo iki 180, turėtų būti 160-170), šlapalo dvigubai daugiau nei reiktų, kad būtų. Dar bent metus reikės maitintis specialiu inkstų ligomis sergančioms katėms skirtu sausu pašaru ir/ar konservais. Virbac Urinary Kvazis griežtai ignoruoja, bet gydytoja rekomendavo Royal Canin Renal kaip vieną skanesnių dietinių pašarų ir neapsiriko - jau dvi porcijos Kvazimodo pilve (kuo aš labai džiaugiuosi, nes pora savaičių mitybos vien inkstininkų konservais labai jau skaudžiai per kišenę kirto).