Prieš geras porą savaičių Žvėryne, D. Poškos gatvėje, priklydo jaunutė juoda katytė. Liesa, visada labai išbadėjusi (rėkia net pašerta), bet kartu labai meili, todėl spėju, kad ne šiaip sau paklydusi, o galbūt turėjusi namus ir išmesta. Teko atlaikyt kelionę spec. krepšyje - sėdėjo visiškai ramiai. Paimta ant rankų stengiasi susirangyt ant krūtinės. Paglostyta ar paimta ant rankų nuolat murkia ir laižo rankas, siekia "bučiuotis". Mielai pasilikčiau ją sau, jeigu ne kelios jai nepalankios aplinkybės: pirmoji - jau turiu katę, kuri nė už ką mažosios nenori priimt, pjauna; antroji - senas tėvas tikrai nenori dar vienos augintinės ir kadangi tai žmogus vos ne "nuo žagrės", tikras kaimietis, jis nepageidaujamu gyvūnu atsikratys labai paprastai - nusukdamas jai sprandą (čia be jokių metaforų, tiesiogine prasme). Ir nors suprantu, kad dabar laikas, kai visas prieglaudas užplūsta daugybė kačiukų, galgi šis mielas padarėlis patrauks kieno nors dėmesį. Ar bent tikiuosi, kad prieglaudoje jai bus saugiau nei mūsų kiemuose. Bent jau nebus ten blogo jai linkinčių.

Atnaujinimas. Po pusantro mėnesio, kai katytė pas mus gyvena, įvyko šiokių tokių pasikeitimų - suduota vaistukų nuo kirmėlių, sulašinta lašiukų nuo blusų ir erkių (tuoj viską reikės kartot), katytė (kadangi apetitu nesiskundžia ir maistu nėra labai išranki), atrodo, svorio priaugo dvigubai. Savo pomėgiu susirangyt ant krūtinės ir murkt jau spėjo nusipelnyt ir didelės kačių nemylėtojos vyriausios kaimynės palankumą. Vis dėlto nepageidaujančių jos yra daugiau... Ir suprasdama, kam ji ne itin patinka, tų žmonių (daugiausia vyrijos) privengia.