Už lango tyli, bet tamsi ir šalta naktis... Rudeninis lietus nepaliaujam barbena į stiklą. Matau, kaip lietaus lašai rangydamiesi lyg skubančios gyvačiukės nubėga stiklu ir susilieja į vieną visumą. Tokiomis akimirkomis žiūrėdama pro langą į niūrią tamsą suprantu, kad turėti namus yra be galo gera.

Su Tedžiu apie tai pasišnekam kas vakarą, kai tik nuvogusi akimirką nuo kitų augintinių ir globotinių užeinu į jo kuklius keturių kvadratinių metrų apartamentus, kuriuos jam tenka dalintis su dar trimis paaugliukėmis katytėmis. Nieko nelaukęs šnekutis tuoj pat įsitaiso man ant kelių, pasiglausto, pasitrina ir pradeda pasakoti... Aš, žiūrėdama į jo katiniškai protingas akis ir švelniai glausdama jį prie krūtinės, leidžiu Tedžiui išsišnekėti. Kasdien vis geriau pradedu suprasti, kad Tedis nori man papasakoti apie savo buvusį gyvenimą...

Kažkada jis gyveno gerai, turėjo namus, turėjo savo žmogų, savo visad pilną maisto indelį ir šiltą kampą galvai priglausti. Jeigu norėdavo, ir katiniškos laisvės turėjo į valias. O tada kažkas, ką Tedžiui prisiminus iki šiol širdelę susopa, visą gyvenimą sujaukė per keletą minučių. Nebeliko nieko: nei namų, nei glostančių rankų, nei šilto kampelio. Tedis liko vienas kaip pirštas, išduotas, nuskriaustas, šaltoje, visiškai jam nepažįstamoje vietoje, alkanas ir merkiamas šalto lietaus.

Prisitaikyti prie naujo gyvenimo, deja, jam sekėsi nekaip, skriaudė beveik visi, kas netingėjo: kas paspyrė, kas akmenį kokį paleido, kas įkando. O jis pats, iš prigimties būdamas švelnus ir mielas, nemokėjo apsiginti, todėl nuolankiai nuleidęs galvą susigūždavo ir kentė skaudžius likimo smūgius. Kartais spėdavo pasislėpti. Bet neilgam. Vos tik išėjęs paieškoti šiltesnės užuovėjos ar kąsnio kirminui pilve numarinti, gaudavo į kaulus nuo vietinių katinų.

Bet žmogumi Tedis tikėti nesiliovė, žinojo, kad ne visi jie tokie. Žinojo, kad tikro žmogaus rankos šiltos, švelnios, akys geros, o širdyje yra vietos meilei silpnesiam už save. Tik pamatęs žmogų katinėlis puldavo po kojomis, glaustydavosi ir maldavo meilės. Deja, kas paspyrė, kas paglostė... Bet visi po kelių minučių nutoldavo nuo jo kaip miražas, o Tedis laukė ir tikėjosi... Rudeninę darganą keitė žiemos sniegas, sniegą – pavasarinė saulutė, o jo žmogaus vis nebuvo.

Liūdėjo Tedis, jėgos vis seko. Kol vieną dieną kažkas paėmė jį ant rankų ir vis nešė, nešė... Tedžiui jau buvo nebesvarbu, kur... Jis buvo labai pavargęs nuo tokio beprasmio gyvenimo.

Kas nutiko vėliau, galiu papasakot jau pati. Paskambino jauni žmonės, pasakojo, kad rado visiškai išsekusį (sverianti vos 2,5 kg.), murziną, nuplikusiomis ausimis, šašuota nosimi vargšą katinėlį. Pagailėjo jo, nunešė į veterinarijos kliniką, nes priglausti patys sąlygų neturėjo. Pas mane Tedis gyveno ir buvo gydomas visą mėnesį. Tada labai ieškojome jam globos, deja, beviltiškai... Į mūsų pagalbos prašymą nesureagavo niekas.

Šiandien Tedis jau atsigavęs, nuparazitintas, paskiepytas, kastruotas. Visiškai neturi ausų erkučių, jam jau baigia ataugti plaukeliai ir ant ausyčių, ir ant smalsios nosytės. Trumpiau tariant, vaikinas atsigavo.

Pastaruoju metu šis katinėlis dalinasi mano vonia ne tik su manimi ir mano šeima, bet ir su trimis pasiutusiomis paauglėmis rainiukėmis Riki, Tiki, Tavi. Neramu jam ten, „mergos“ galvom eina, o Tedžiui daugiau ramybės norisi, jis mielai gulėtų žmogui ant kelių, glaustytųsi ir pasakotų apie savo gyvenimą. Dėl per didelio globotinių skaičiaus, aš neturiu nei ramaus kampelio, nei laisvos minutės Tedžiui, kurios jam beprotiškai reikia.

Gal kaip tik tu norėtum vakarais iš širdies pasikalbėti su Tedžiu? Gal iš jo paties norėtum išgirsti jo gyvenimo istoriją. Suteik jam namus, jis nereiklus, bet labai mielas katinėlis. Jis tau tikrai
atsidėkos murkdamas ir pasakodamas gražiausiais istorijas. Tedis gyvena Kaune.

Mes labai laukiam tavo skambučio tel.nr. 867724366 (Diana)