Rainiukas Arčiukas, auksinio atspalvio rainiukė Aukselė
Viso jų pavasarį gimė keturi, gyveno rūsyje, išlįsdavo dieną pasišildyti ant saulutės, pavalgyti (ko atnešdavo žmonės). Rudenį pastebėjau, jog langą užkalė, du dingo, neaišku, ar jos kas paėmė, ar nutiko kas negero, liko šie du. Per šalčius dingo ir tie, manau, kad buvo įbėgę su žmonėmis į kokį rūsį ir ten buvo užrakinti. Atsirado po dviejų savaičių, siaubingai alkani, sulysę, leidosi net paimami ant rankų, glaustėsi, o ankščiau galima buvo tik kantrumu ir maisteliu prisivilioti. Šalčiai dar buvo nesibaigę, labai pagailo padarėlių, tad priglaudžiau savo bute. Nunešiau į veterinariją - paskiepijom, antibiotikais išgydėm rinotracheitą, sterilizavom, tad turėjo katinėliai streso už tad dar šiek tiek baikštūs, bet po truputi išsidrąsina, sekioja iš paskos, tikrina butą, žaidžia, padrasko gėlės, o kai drausmini - nustoja išdykauti, bėga slėptis. Minkštučiai, švaručiai, blusų net neturėjo, sugirdžiau vaistus nuo kirminų, išvaliau ausytes, nukarpiau nagučius. Tvarkingai naudojasi kraiko dėžute, maistui nėra išrankūs.