Gyvūnų globėjai šiandien tvirtai gali pasakyti. Tie, kurie atsikrato savo augintinių, turi labai ribotą fantaziją. Nes priežastys visų labai vienodos: vaikui alergija, čia ne mano gyvūnas, aš tik radau jį arba tuoj pat išvažiuoju į užsienį.

Eilinę žiemos dieną į prieglaudos kiemą įdardėjo milžiniškas visureigis, iš jo išlipo jaunas vyras ir pasakė vieną iš jau minėtų priežasčių: ‘’jau poryt išvažiuoju į užsienį dirbti, paimkit šunį’’. Ėmėm dairytis automobilio salone- kas gi per šuo atvyko iš šiltų namų? Bet šeimininkas atidarė ne salono duris, o ankštos bagažinės dangtį, kur tamsiam kampe įsispraudęs drebėjo didžiulis gauruotas vilkšunis. Šunį pavadėliu ištraukę vyriškis pristatė: ‘’Aras, jam šešeri metai’’.

Kaip visada, prieglauda pilnut pilnutėlė, vietos tokiam meškinui ir su žiburiu nerasi. Pabandėm derėtis su šeimininku, sakom, padėsim rasti naujus namus. Na palaikykit senuose dar kažkiek. Juolab, kad šeimos narių ir be šeimininko esama. Visureigyje sėdėjo šeimininko antroji pusė. Tačiau vyras buvo kategoriškas- neturiu galimybių, važiuoju tuoj pat, namo tikrai šuns nesivešiu.

Na, regis situacija be išeities. Laimei, į prieglaudą tuo metu buvo atėjusi nuolatinė pagalbininkė. Stebėjo ji tą situaciją iš šono ir staiga ryžosi: turiu, sako, prie namo voljerą. Na neplanavau tokio šuns laikyti, bet galiu pamėginti. Juk nėra sprendimo geresnio šiam atvejui. Pažadėjome, jog atsiradus problemoms, ieškosim sprendimo kartu. Taip Aras išvyko į naujus namus, o šeimininkas ramia sąžine grįžo į savuosius. Tik jau be augintinio.

Praėjo mėnuo. Jau galvojome, kad viskas Arui klostosi puikiai. Tačiau vieną dieną sulaukėme p.Gražinos (naujosios Aro šeimininkės) vizito į prieglaudą. Pasirodo, visą mėnesį Aras buvo puikus šuo. Kasdien eidavo pasivaikščioti, kieme dūkdavo su kamuoliu. Tačiau pavasarėjant išryškėjo ir ne tokia gera Aro pusė. Jis naujuose namuose ėmė jaustis pagrindiniu šeimininku. Tiek p.Gražina, tiek jos sūnus tapo daug žemesnio lygio nariai Aro galvelėje. Jis, kaip sveikas, milžiniškas gauruotas patinas, ėmė dominuoti ir tokių charakterio ypatumų nemačiusius žmones ėmė gąsdinti šiepdamas dantis. Tokius šunis mokantys suvaldyti žmonės nesigąsdina kai šuo taip elgiasi. Jie tiesiog neleidžia šuniui pasijusti tokio rango šeimininkais. Na, o p.Gražina- gležna moteris ir ją agresyvokas Aro elgesys nugąsdino iškart. Pirmiausia ji bandė kreiptis į buvusį šeimininką. Beje, kaip pasirodė, į jokį užsienį jis neišvyko...... Tiesiog pasakė, kad padėti niekuo negali, šuns laikyti nebenori. Kodėl? Priežasties neįvardyjo. Tik vienas faktas aiškus- nuo pradžių tas jaunas vyras melavo visiems. Todėl susiklostė tokia nemaloni situacija ir Aro, ir p.Gražinos gyvenimuose. Na, tegu lieka tai tos Arą išdavusios šeimos sąžinei...

O dabar liko vienas šansas – surasti Arui tokius šunis suprantančius žmones arba ieškoti gero sargo etato. Jam reikia tvirtos rankos, kiekvieną tokio vilkšunio mimiką suvokiančio ir tokius šunis dievinančio žmogaus. Vieną kartą Aras dėl neaiškių priežasčių jau išduotas. Antri namai buvo nepasiruošę priimti jo tokio- jauno, veržlaus, aktyvaus, sargaus. Treti namai turi būti paskutiniai ir tinkami. Jeigu jaučiate, kad Aras galėtų būti Jūsų draugas ir sutramdomas palydovas, skambinkite:

8-607-36682