Kai pagalvoji....

Atsibundi ryte ir matai būrelį mylimukų prie lovos. Vieni kantriai laukia kol išsimiegosi, kiti švelniai murkia į ausį taip norėdami pažadinti. Dar kiti nekantriai įvairiais balseliais kviečiasi prie savo narvelio. Taip dažniausiai prasideda mūsų visų diena. Kiekvienas iš mūsų nenuilsdami stengiamės jiems padėti išgyventi, gydome, šildome, myluojame, melžiamės už juos. Dažnas iš mūsų pačioj pradžioj su baime ėmėme pirmą švirkstuką su vaistukais ir drebančiomis rankomis bandėme juos gydyti. O pirma tabletė? Kai prisimeni.... kiek išbandyta būdų, kiek išspjautų vaistų, kiek minčių apie tai, kad man nepavyks. Bet vis tiek nenuleistos, kruvinos nuo nagučių rankos kasdien dirba tą mūsų savo noru pasirinktą darbą. Dirbam be normuotų darbo valandų, dirbam be išeiginų ir galiausiai gaunam rezultatą, ištraukiam iš mirties nagų, paleidžiam į geresnį gyvenimą.
Kasdien džiaugiamės kai jie gražėja mūsų akyse, sveiksta ir stiprėja. Mes verkiame, mes kenčiame kai nebegalime padėti, nežmoniškai skauda kai turime paleisti, neapsakomai kenčiame kartu su jais paskutines gyvenimo akimirkas, kai jie gęsta ant mūsų rankų...
Ir nesvarbu kuris iš jų yra mūsų augintis, kuris globotinis, nes kiekvienas iš jų patekęs į mūsų rankas nori būti tik tuo vieninteliu, kurį mylėsi labiausiai, kurį maitinsi skaniausiai, kurį kviesi pažaisti, kuris atsiglus šalia, kai tau bus šalta, kai tau skaudės galvą, kai tu būsi tiesiog pavargęs....
Atsiguli vakare, tavęs jau laukia patogiai įsitaisęs vienas ar kitas mylimukas...Ir žinai ir jauti, kad rytoj vėl tave pažadins būrelis alkanų ir mylinčių uodegyčių. Ir vėl džiaugsiesi mažais ir dideliais darbais.
Mes turime juos, jie turi mus. Ir mes kartu be žodžių vieni kitiems pasakome, kad be vieni kitų mūsų gyvenimai būtų tušti ir beprasmiai.

Tokie mes visi. Visi mes turime šį jausmą, visi turime geras ir dideles širdis. Kitaip nei vienos iš mūsų nebūtų nei čia nei gyvūnų globoj apskritai. Ir kada mūsų širdys prisipildo pykčio? Ir kodėl jos to pykčio prisipildo? Juk mes ne tokie.

DaivaVa