Kartais būna tokių istorijų, kurių tikrumu negali patikėti. Jos atrodo visiškai neįtikėtinos, nes yra pernelyg žiaurios, pernelyg daug nesėkmingų atsitiktinumų turi sukristi į vieną vietą, kad taip atsitiktų. Vis gi gyvenimas neretai būna žiauresnis už išgalvotas istorijas. Tokia yra ir katytės Miklės istorija. Šiandien mus kamuoja ne tik skolos klinikoms už jos gydymą, bei ir žymiai liūdnesnis dalykas - nežinia dėl jos ateities. Bet apie viską iš pradžių...

Gavome laišką dėl rastos katytės laiptinėje. Kaip tik tuo metu atsilaisvino vieta prieglaudoje ir nusprendėme ją priimti. Vis tik netrukus išaiškėjo, kad ši nepaprasto meilumo rainiukė ne pirmą kartą tampa žmonių žiaurumo ir aplaidumo auka. To kaina - labai sunkūs sveikatos sutrikimai, kurių ankstesniame katytės gyvenimo etape niekas nė nemanė gydyti. Miklės istorija susidėliojo iš mūsų puslapio gyvunugloba.lt istorijų bei su ja susidūrusių žmonių pasakojimų.  Pirmą kartą ši katytė pateko į skelbimus, tai buvo neva išgelbėta nuo ja skriaudusio, net mušusio, pirmojo šeimininko. Gelbėjimu to nepavadinsi, nes taip vadinama globėja, jos manymu, negaunanti pakankamai dėmesio ir paramos iš puslapio lankytojų, grasino visus globotinius atiduoti į Grindą. Panašu, kad ši "globa" apsiribojo tik formalumais. Katinukai gyveno kas sau, maisto gatvėje turėjo prasimatyti patys, blusuoti ir išvargę...Taip Miklė pateko į sekančios gelbėtojos rankas. Liūdnos istorijos laiminga atomazga? Nieko panašaus. Čia siaubinga istorija įgauna pagreitį. Katytė išvežama į sodybą, kurioje lankomasi max. 2 kartus per savaitę. Paskui išvežama "globoti" į butą. Kas buvo vėliau, istorija nutyli, Miklė atsiranda laiptinėje, pastebima geros moters ir galiausiai atkeliauja pas mus.

Čia norėtųsi atsikvėpti. Gal pagaliau Miklei, kuriai taip tragiškai nesiseka, viskas bus gerai? Tai ir yra didžiausias mūsų noras, tačiau dėl ankstesnės nepriežiūros katytės sveikatos būklė yra labai prasta. Kepenų uždegimas atrodo lyg smulkmena, palyginus su diabetu, kurį kol kas itin sunku suvaldyti. Patirties su diabetu sergančiais katinėliais turime, mums ši liga ne staigmena. Tačiau Miklės atvejis kitoks. Tikriausiai ši liga palietė rainiukę jau seniai, kai keliavo iš rankų į rankas per neatsakingus žmones. Joks gydymas nebuvo suteiktas, ir būklė vis blogėjo. Bėda ta, kad Miklės neveikia įprastas insulinas, jai jis paprasčiausiai per silpnas. Po eilės papildomų vizitų pas veterinarus, bandome naują būdą, leidžiame kitos rūšies insuliną ir stebime gliukozės rodiklius. Labai tikimės, kad pagaliau pavyks normalizuoti katytės būklę. Po visų sekinančių procedūrų katytė nerodo jokių pykčių, kas būtų savaime suprantama, ji tik glaudžiasi prie žmogaus ir veikiausiai tikisi, kad pagaliau bus saugi, soti ir mylima. Šitą jai galime garantuoti, kaip ir tai, kad kovosime dėl jos iki galo. Miklė turi pajusti, kad ne visi žmonės vienodi, ir nors galbūt niekada nesuras nuolatinių namų (neslėpkime, ligoniukai namų beveik neranda), bent jau susirangys jaukiai savo guolyje ar savanoriui ant kelių ir murks bei minkys letėnėlėmis taip, kai tik ji moka...