Spaidermenas, 2
mėn. „Mano mamą išmetė po balkonu, nes ji atsivedė mus. Jau kitą dieną visi
pakliuvome į „Naminukų“ globą. Nesakau, kad mano teisės yra pažeidžiamos, nes
čia gaunu skaniai pavalgyt, turiu draskyklę... Bet mama pasakojo, kad namai-
tai ne narvas, kuriame dabar gyvenam. Norėčiau turėti tikrus namus.“
X-menas, 2 mėn.
„Esu Spaidermeno brolis. Aš jau galvojau, kad turėsiu namus, bet vos paėmę,
mane sekančią dieną grąžino atgal, nes buvau išsigandęs, sėdėjau kampe,
nenorėjau valgyti ir bijojau mažo žviegiančio vaiko, kuris norėjo su manimi iš
karto žaisti, o aš norėjau pradžioje bent susipažinti... Tie žmonės pavadino
mane „nešustru katinu“ ir prašė „pakeisti į kitą“, bet aš ne daiktas. Tikiuosi,
kad būna ir kitokių šeimininkų, norėčiau su tokiais susipažinti...“
Marta, 2,5 mėn.
„Gimiau rūsyje ir beveik du mėnesius nebuvau mačiusi dienos šviesos.
„Naminukai“ išgelbėjo mane ir mano seses su broliu. Jie jau rado namus, o aš-
ne. Man liūdna dėl to, nes tada galvoju, kad jie buvo gražesni ir geresni. Labai
stengiuosi būti kaip ir jie, bet aš vistiek esu aš. Norėčiau, kad kas nors
pamiltų ir mane.“
Bambino, 3 sav.
„Visi į mane žiūri kaip į pasaulio stebuklą ir sako: „O, žiūrėkit, jis
išgyveno!“ O aš sakau,- „O ko man negyvent?“ Mane rado vieną, išmestą, dar su
virkštele ir pridėjo prie įmotės Bektos, kuri jau turėjo gigantus vaikus, jiems
jau buvo net 3 savaitės, o aš buvau tokio dydžio kaip įmotės koja. Visi
galvojo, kad gigantai mane užtryps, nutampys, neduos ramiai pavalgyt. Panašiai
ir buvo, na bet ką, ne karys? Aš irgi noriu užaugt ir rasti gerus
šeimininkus...“
Nitra, 2 mėn. „Aš
išskirtinė ir taškas. Visi mano šeimoje juodi, o aš „marmurinė rusų mėlynoji“,
manau, kad mama mane pavogė iš kitos mamos, kad nors vieną vaiką turėtų tokį
žavų, bet mamai nepatinka kai taip sakau, duoda į kailį ir liepia nesimaivyti. Ech,
norėčiau jau greičiau pasiųsti oro bučinuką savo juočkių kompanijai ir keliauti
į tikrus namus.“
Vektra, 2 mėn.
„Gimiau įmonės teritorijoje, sargo būdelėje, vėliau su visa šeima atkeliavom į
„Naminukų“ globą. Mane užknisa, kad visi mane painioja su mano broliais ir sako
„ai, jie vienodi...“ Nevienodi mes! Aš mergaitė jeigu ką, ir jei nepastebėjo
niekas, kraiko dėžutėje man tenka užkasinėt ne tik savo, bet ir kitų
„reikalus“, turiu apšokinėti visus keturis kampus ir niekas to neįvertina.
Noriu turėti savo namus, kur nebūsiu su niekuo „vienoda“.
Rapsas, 2 mėn.
„Cha- cha, manau, kad esu savo sesės Vektros dvynys, kai noriu ją panervuoti
jai tai primenu, tada ji susinervinusi neršia po kraiko dėžutę, o man tik
juokas ima iš tų mergaitiškų isterijų. Šiaip esu rimtas katinas, moku nustatyti
gailias akytes, mėgstu konservus, žmonių dar šiek tiek nesuprantu, bet jau kyla
noras juos pažinti geriau. Kaip čia tiksliau pasakyti... Ne juos, o Jį, noriu pažinti-
savo būsimą Šeimininką.
Krosas, 2 mėn.
„Jei galvojate, kad esu juodas (kaip ir dauguma mano šeimoje), oi, chebryte,
žiūrėkit iš naujo, nes aš esu labai tamsiai pilkas, hm... rainiukas? Keistoka
tarti šį žodį, bet rimtai, mano kailiukas turi rainumo, todėl drįstu teigti,
kad esu labai įdomus. O dar ir geras. Ir paslaugus. Ir žaismingas. Ir geros
nuotaikos skleidėjas. Kažkaip jau net pats pavydžiu savo būsimiems
šeimininkams, nes blogų savybių savyje neradau! Mielieji, kas priglaus
geriausią kačiuką pasaulyje?”
Grikis, 1 mėn. „Mano
mamytė Rugė, anksčiau dirbo daržinės peliautoja, tačiau mūsų šeimininkė mirė,
todėl atkeliavome į „Naminukų“ globą. Tiksliau aš atkeliavau dar būdamas mamos
pilve, o sekančią dieną prisistačiau ir kitiems! Visi stebisi, kad gimiau
vienturtėlis, todėl teko patirti patyčias iš kitų katinėlių, kad esu išpopintas
mamyčiukas. Viskas pasikeitė kai atkeliavo įseserė, patyčios baigėsi, bet
pradėjau pavyduliauti, nes ta damutė pasirodo jaučiasi labai svarbi ir nori
pelnyti visų dėmesį. Be to mano mama susirgo ir nebegali mumis rūpintis. O man
taip reikia, kad kam nors rūpėčiau...“
Tere, 1 mėn. „Kai
man buvo kelios savaitės buvau atnešta į veterinarijos kliniką, deja, ne
gydymui, o sunaikinimui, nes esu ne tokia kaip visi kačiukai... Turiu įgimtą
traumą, neišsivysčiusią ir į viršų pakeltą priekinę letenėlę, todėl visada
atrodo, kad aš moju ir sakau „labas!“. Klinikoje manęs pasigailėjo, patekau į „Naminukų“
globą. Kai paaugsiu manęs laukia operacija, gali būti, kad liksiu tik su trim
kojytėm, tačiau vistiek tikiuosi, kad kažkas mane pamils ir tokią...“
Jei galite vienam
iš „Naminukų“ verktinių padovanoti namus, skambinkite 8 648 30077
(Vilnius)!
„Naminukai“ VšĮ
info@naminukai.org
+370 648 30077
LT 55 7300 0101 3031 2940
http://www.naminukai.org |