Jau pasakojome Jums Skubio istoriją apie tai, kaip jis gimė gatvėje ir buvo toks neįtikėtinai gražus, baltas ir mielas, kad kėlė aplinkinių susižavėjimo šūksnius, kol vieną dieną tiesiog susirgo... Susižavėjimas virto pasibjaurėjimu, pasibjaurėjimas - gailesčiu, o gailestis... Ne, tai nebuvo tas gailestis, kuris sužadintų norą pasirūpinti, išgydyti ar priglausti. Šitas gailestis vedė prie primityvesnio sprendimo - eutanazijos, juk „nebus kačiuko, nebus ir gailesčio“.

Susipažinome su Skubiu veterinarijos klinikoje, kur buvo sprendžiamas jo likimas. Pirmą kartą pamatėme jį atneštą kartoninėje dėžutėje, įsispraudusį kamputyje, purviną, šlapią ir sustingusį iš baimės. Taip sustingusį, kad net judinamas bandė neišsiduoti, jog vis dar gyvas, lyg vedamas beprotiškos baimės ir instinkto prieš mirties grėsmę apsimest negyvu. Neleidome, kad mažo kačiuko gyvenimas pasibaigtų vos prasidėjęs. Skubis atkeliavo į „Naminukų“ globą.

Jis jau tada buvo kitoks, ir žinojome, kad kai kurie dalykai, kad ir kaip norėtume, yra nepataisomi. Prarastos akytės Skubiui nesugrąžinome, pažeistąją išsaugojome, tačiau kiek ji atlieka savo funkciją - galime tik spėlioti. Kartais sunku žiūrint į jį nepagalvoti, o koks jis buvo prieš tai, kokios spalvos buvo jo akytės, kaip jis žiūrėtų dabar, koks jis būtų dabar, jei tik būtų pastebėtas laiku. Bet dabar jis yra Skubis, ir nebaisu sakyti - jis yra tobulas būtent toks, koks yra čia ir dabar! Spėjame, kad jis beveik nemato, bet tai, kaip jis puikiai orientuojasi, susipažinęs su aplinka, - kelia nuostabą. Toks jausmas, kad kažkokiu būdu jis prisijaukina jį supančius daiktus kaip gyvus, prisijaukina ir žmones, priverčia jį pamilti, ir žiūrėdamas į jį, nejauti gailesčio, tik milžinišką susižavėjimą to mažo kačiuko sumanumu.

Skubis - nepaprastai mielas, juokingas, kartais ir padauža, kaip tikras berniūkštis, gudrus, išradingas, greit besimokantis. Turbūt kyla klausimas dėl tvarkos? Galime nuraminti - jis kuo puikiausiai naudojasi kraiko dėžute. Skubiui maždaug 3 - 4 mėn., puikiai sugyvena su kitais katinais, seka jų pavyzdžiu kaip stropus mokinys, kartoja kaip bezdžioniukas. Mėgsta palaikyti žmogui kompaniją žiūrint filmus ir visu savo egzistavimu įrodo, kad jam visiškai nebūtina matyti, kad galėtų džiaugtis dalykais, kuriais moka džiaugtis tie, kurie mato!

Ir taip stipriai norisi, kad Skubis turėtų tai, ką turi katinėliai, kuriems labiau pasisekė gyvenimo pradžioje. Bangos apačioje Skubis jau spėjo pabuvoti, o taip norėtųsi, kad bangos viršūnėje jo lauktų žmogus. Toks, kuris jo būtų norėjęs ir tada, kai juo žavėjosi visas kiemas ir tada, kai visi nuo jo nusisuko. Toks, kuriam Skubis gražus būtent toks, nes žino, kad Skubiui jis būtų gražus irgi - visoks.

Jei galite Skubiui padovanoti savo draugystę ir namus, skambinkite „Naminukams” tel. nr. 8 648 30077 (Vilnius)! Su didžiausia viltimi tikime, kad toks žmogus kažkur egzistuoja.