Jis yra kiemo bosas ir bobučių numylėtinis, nes atrodo kaip
putlus kūdikis klapsintis ryškiomis akytėmis. Tuo pačiu jo visi bijo ir gerbia,
nes žino, ką jis gali. Jo vardas- Lučiano…
Lučiano savo riebia letenėle greit pravėdintų dvasingų
gyvūnų mylėtojų lizdą, kurie romantizuodami užtikrintai teigia, kad „gyvūnai visada jaučia dėkingumą
žmonėms, kurie juos priglaudžia”. Kitą kartą liedami saldžias frazes
apsidairykite, ar šalia nėra Lučiano, nes jis tikrai parodytų jums „ku-kū” prie smilkinio.
Taip, tąkart prie -20, Lučiano buvo išalkęs ir norėjo
išsimiegoti pūkų pataluose, o ne sniego pusny, todėl nustatęs liūdniausio
katinėlio miną, privertė juo besirūpinančią moteriškę įsileisti vidun. Žinoma,
Lučiano šiltai išsimiegojęs ir pasisotinęs norėjo eiti atgal kieman „rinkti nalogų”, bet moteriškė
priėmusi svetį, nenorėjo išleisti į šaltį. Spėkit, ką padarė Lučiano? Kaip
reikiant „davė malkų” savo
gelbėtojai ir dar „pakvėpino”
namučius. Moteriškė išsigando Lučiano ir išleido atgal. Bet gražuoliukas
įkirtęs sistemą, po galingo pasibastymo, vėl aplankė savo gelbėtoją, pažiūrėjo
į akis taip, tarsi nė nebūtų graviravęs jos rankų nagais. Gelbėtoja vėl
įsileido. Lučiano pasibuvęs, vėl norėjo laukan, gelbėtoja vėl nenorėjo išleist,
istorija vėl pasikartojo.
Į „Naminukų”
kambarėlį Lučiano pateko ne už bausmę, o dėl to, kad buvo taip „susikaltūnavęs” jog oda pradėjo šust po
sąvėlom, teko nešt pas veterinarus skust pusę kūno, o tuo pačiu ir kastravo.
Lučiano likimas toliau priklausys nuo jo paties: jei mušis norėdamas į lauką,
grįš į sau pavaldžią teritoriją su mylinčiom močiutėm įsileidžiančiom svetį, o
jei nuspręs, kad reikalai klostosi ir be muštynių, ieškosim namų.
Beje, šiaip Lučiano- nerealus, šarmingas katinas,
murkiantis, draugiškas, bet toks su savivaldos teise. Jei gyvenate nuosavam
name su galimybe išleisti Lučiano pasivaikščioti, jei galite padovanoti jam
namus, skambinkite „Naminukams“ 8 648
30077 (Vilnius)!
„Naminukai“ VšĮ
info@naminukai.org
+370 648 30077
LT 55 7300 0101 3031 2940
http://www.naminukai.org |