Katytė Ariša. Apie ją sunku rašyti. Buvo laiko tarpas kai nusprendžiau iš viso to nedaryti, nes kartais atrodo, kad kuo mažiau galvosi apie bėdą, ji tarsi nustos egzistavusi. Tačiau ji tarsi neužsitraukianti žaizda primena apie save kasdien ir skauda...

Ariša- viena iš trijų katyčių vados, kurios reikalai prasti nuo pradžių iki galo. Ji buvo pati mažiausia ir baikščiausia vadoje, net praėjus keliems mėnesiams, jos pasitikėjimas žmogumi nekilstelėjo nė per nago juodymą. Prie jos nuolat kabinosi ligos, kol galiausiai visu pajėgumu smogė sunki kalcivirozės forma, vėliau savo pasekmėmis negrįžtamai pakeitusi jos gyvenimą. Tądien kai jau tyliai pradėjome džiaugtis, kad Ariša sveiksta, radome ją neadekvačios būsenos, drebančia galvyte, visiškai sutrikusia koordinacija, sunkiai valdančią judesius ir griuvinėjančią. Atlikus brangiausius tyrimus, tame tarpe ir magnetinį rezonansą, Arišai buvo aptikti pakitimai ilgosiose kaklo smegenyse. Spėjama, jog įvykęs procesas yra persirgto viruso pasekmės. Ką daryti toliau?- gydymo nėra. Ar yra šansų, kad ji vėl bus normali katytė- praktiškai ne. Kiek ji gali gyventi būdama tokios būklės?- Niekas nežino. Gali būti, jog trumpai. Yra tikimybė, jog būklė regresuos ir su Ariša vistiek teks atsisveikinti.

Šiuo metu jai apie 7 mėn. Ji negali užšokti ant aukštesnių paviršių, yra baili, trūksta socializacijos įgūdžių, vaikščiodama svirduliuoja, dažnai griuvinėja, tačiau moka tvarkingai naudotis kraiku, mėgsta žaisti. Kartu su kitais katinėliais bendrame kambaryje gyventi negali (dėl savo sveikatos būklės), vienintelė išeitis prieglaudoje- narvo rėžimas (kad nebūtų nudominuota, nuskriausta ir pavalgytų). Bet ar tam ją gelbėjome, kad per savo gyvenimą nieko daugiau nepamatytų? Ar tai, ką ji turi dabar ir jos perspektyvas galima pavadinti gyvenimu? Ar sąžininga jos atžvilgiu tiesiog laukti to, kas greičiausiai niekada neįvyks? Ar įmanoma jog kažkas priglaustų tokią katytę be jokių aiškių gyvenimo perspektyvų?

Tai tiesiog bandymas papasakoti Jums apie Arišą, galbūt, paskutinis pasispardymas bandant jai suteikti šansą gyventi... Be galo liūdna priimti faktą, kad per vieną akimirką, istorijos laiminga pabaiga pabėga taip toli, kad iš viso pradedi abejoti, ar ji gali būti. Ir štai dabar, žinant Arišos bėdas ir perspektyvas, atrodo tarsi net nesąžininga ieškoti žmogaus, kuris priimtų visa tai, bet dar baisiau atrodo tylėti ir ignoruoti Arišos gyvybę, kuri kovojo, nes troško gyventi.

Jei tarp Jūsų yra herojų galinčių priimti neįgalią katytę (jai nereikia išskirtinės priežiūros ar slaugos) ir padovanoti jai gražų likusį gyvenimą, kreipkitės į „Naminukus“ 8 648 30077 (Vilnius)!