Aš Benas. Aš nesu niurkaliukas.
Aš Benas. Aš ne jūsų cypliukas.
Aš Katinas, su tuo reikia skaitytis:
išleisti į kiemą, miegot netrukdyti,
pagirt, kad peliauju,
pagirt, bet nelįsti,
kai miegu pavargęs, trukdyti - kvailystė...

Aš Benas. Gerbiu rimtą tvarką.
Aš netriukšmauju, nesu kokia šarka.
Kai ėdu, juokingai dainuoju-niurnioju,
Bet šiaip aš ramus, solidus keturkojis.

Ieškočiau sodybos. Gal priemiesčio, kaimo.
Na, ten, kur galėčiau išeiti į gamtą.
Sugrįžti, pasveikinti žmogų. Juk laimė
Gyventi, kur myli, gyvent, kur supranta...


Benas neprimelavo, jis rimtas, solidus katinas, pagyvenęs ir namie, ir turėjęs nelengvų patirčių lauke (sprendžiant iš apkramtytų ausų). Buvo patekęs ir į "Grindą", bet iš ten paimtas. Jis tiktų žmogui, kuris katiną supranta kaip lygiavertį partnerį, ne kaip silpną padarėlį. Jam norisi išeiti į lauką, gal stiklinto balkono ir užtektų, bet geriausia būtų nepavojinga vietovė, kur galėtų pasibastyti. Miegoti mėgsta šiltai, viduje: kur grįžti, puikiai žino ir pasiprašo įleidžiamas. Jis nėra atžarus ar agresyvus, bet nėra ir pliušinis, pakenčiantis tūsymą.

Žmogui, kuris pripratęs prie savarankiškų kaimo katinų, Benas gerai tiktų. Vien jo žvilgsnis sako: ei, tu, su manim neprasidėk, aš kietas.

Bet galiu išduoti dalyką, kuris labai suminkština Beno nusiteikimą. Tai... daktariška dešrytė;)