Pjera praleido pas mus vasarą. Buvo visisškai laukinukė, bijojusi prisilietimų. Gerai tik tai, kad nepuolė, o "kentėjo" tuos glostymus:) Pirmą mėnesį sėdėjo kampe ir nekrutėjo, tada pakėlė galvą, apsidairė ir pradėjo sargauti. Oho, kaip sargauja Pjera - kaip pašėlusi, kaip pats baisiausias, pikčiausias šuo - voljere taip plėšosi, kad rodos suvalgytų nekramčiusi. Bet įėję į voljerą ją kad ir nulenkta galva, prisispaudusią prie sienos, bet glostom, ir į lauką išsivedam ir visai normaliai nesitraukydama jau vaikšto. Pamėgino ją savanorės į lauką išvesti, pamatė Pjera kad lauke smagu ir jau dabar įprato prie pasivaikščiojimų, įprato prie savų, nors plėšosi, loja kaip ir pirmomis sargavimo dienomis - ant visų ir taip aršiai, kad nežinantis jos, net nemėgintų prie voljero artintis:)

Žodžiu, Pjeros, t.y. sargaus ir atsidavusio, nepaperkamo šuns norėtojai, galėtų ją pasivedžioti ir dabar be vargo, o namo parsivežę prisipratintų ir turėtų nepaperkamą namų prižiūrėtoją.
Pjera sterilizuota, vakcinuota.