Mikis iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti jums jau kažkur matytas ir tikriausiai net ne kartą. Prie jo nuotraukų nenusidriekia eilės liaupsų kupinų komentarų. Deje, bet dėl Mikio niekas ir neskambina... Katinas Mikis - jums gali pasirodyti niekuo neįpatingas: vardas jau girdėtas, kailio raštai jau matyti. Taip galite galvoti iki tos akimirkos, kol su juo nesusipažinote.
Pamenu savo pirmąjį įspūdį apie Mikį. Tuomet jis buvo kastruotas prieš dieną ar dvi, tad savo dienas leido narvelyje. Tupėdavo jis ten tyliai, niekuomet garsiai nereikalaudvo dėmesio, nešnypšdavo, nekrūpčiodavo vos pradarius narvo dureles. Tupėdavo taip lyg jo ten nė nebūtų. Vieną vakarą tvarkiau Mikio sesės narvelį, stovintį ant žemės, o Mikio narvas tuo metu buvo padėtas aukščiau. Tvarkiau, kalbinau Mikio sesę, kai staiga pakėlusi galvą pamačiau Mikį – buvo pasislinkęs arčiau priekinės narvo sienelės, iškišęs ir prikandęs liežuviuką, didelėmis, didelėmis iš nuostabos akimis stebėjo mane. Kažkur galvoje sukirbėjo mintis: „į gimtąjį kiemą šalti ir alkti Mikis negryš“. Susipažinome.
Mikis tas, kuris visada bus šalia, kai aplink kojas vyniojasi vakaro vėsa, jis tupės ant kelių ir šildys. Tiesa, tupės jis ant kelių net ir tada, kai spigins kaitri vasaros saulė, nes jis toks – mylintis žmogų ir visada šalia. Mikis visada šalia – tik spėju pagalvoti, kad būtų gerai prisėsti ir jau sukuosi link sofos, kai žiūrėk, Mikis jau ten stryktelėjęs laukia. Atbėga jis iš karto ir vos tik išgirdęs įjungiamo kompiuterio ar pasiimamų mokslo lapų garsą. O kaipgi kitaip? Juk tai kuo puikiausias metas atsigulti šalia, o dar geriau užsikelti letenas ant žmogaus kojų, ir tyliai murkiant snausti. Jis šalia ir 5 val. ryto geriant pirmą kavos puodelį – visas užsimiegojęs, gal dar net truputėlį vienu akies kampučiu snaudžiantis, jau tiesia letenas ir prašosi įsirangyti ant kelių. Dviese sunkūs ir ankstyvi rytai yra kur kas smagesni!
Tokia beatodairiška meile Mikis myli visus. Prie naujo žmogaus priprasti jam reikia visai ne daug – maždaug poros valandų. Pažinties pradžioje jis laikosi atokiai – kartais net apsimeta, kad jo (o gal svečių?) net iš viso nėra. Paskui lyg netyčia ėjęs pro šalį ir užklydęs, jis pašniukštinėja aplink. Užsilipa ant kelių jo jau pažįstamiems žmonėms. O kai įsitikina, kad jo tikrai niekas nenuskriaus, laikykitės – meilumo ataka laukia ir jūsų!
Vis sušnabždu Mikiui į ausį, kad rasime ir jam mylinčius namus...