Norėčiau pasidalinti savo (na tiksliau savo katinėlio) istorija.
Man 17 metų, esu gyvūnų mylėtoja nuo mažumės, bet niekada neturėjau galimybės
šio džiaugsmo turėti, augau su močiute ir dabar su ja tebeesu, bet ji apie 6 mėnesius per metus praleidžia ligoninėse, tad gyvenu viena labai dažnai. Gegužę ji taip pat turėjo išvykti ir dieną prieš man paskambino draugė ir pasakė kad rado lauke katytę, prašė priglausti kol rasim namus. Aš mielai sutikau. Kitą dieną išvykus močiutei aš iškart nulėkiau ir pasiėmiau ją, parašėm skelbimų mieste, facebook'e bet neradom norinčių. Praėjus kuriam laikui aš labai susidraugavau su ja, ir ji taip pat pasijautė kaip namie. Sustabdėme paieškas, nusprendžiau ją pasilikti. Žinojau, kad močiutė bus priešiška, bet ką gi ji galų gale galėjo padaryti? Praėjo visa gegužė ir visa vasara, gimė draug nuostabių prisiminimų, nuotykių, paaugus jai paaiškėjo kad tai JIS. Ir jam prilipo kiek keistokas vardas Prūnskas. Dėl jo švelnaus murkimo pasitinkant mane grįžtant iš mokyklos : prr prr. Kaip nei pas vieno katino aiškiai girdisi priebalsė p. Pasitikdavo jis mane ir iš mokyklos, ir kai eidavau į parduotuvę jis palaukdavo kitoj gatvės pusėj kol pareisiu, kaip šuniukas. Taip ir vaikštinėdavom arba jis vienas lauke pabūdavo ir pareidavo. Jis labai mėgo pabūti lauke tai nemaniau, kad uždrausti būtų gerai. Tada jis ėmė negaluoti, viduriavo, išseko, pasikonsultavau su veterinaru, paaiškėjo, kad jo silpna virškinimo sistema ir reikia brangaus maista Royal Canin, (vėliau radom pora litų pigesnį variantą Sensible) tai man reiškė dideles išlaidas (gyvenam šiokiam tokiam nepritekliuj). Bet tvarkiausi su tuo, iš savo vasaros atlyginimo pirkdavau maistą, pati mažiau valgiau ir viskas buvo gerai. Tuomet kilo problemų su kaimynais, jie kaltino mano katuką, kad jis žymysi laiptinę (taip nebuvo, nes jis buvo per jaunas ir tai pasakė veterinaras), kiti laukiniai katinai paskui jį eidavo ir pradėjo tai daryti. Reikėjo kažkaip tai spręsti. Pradėjau mažint jo ėjimą į lauką, bet jo inkstinktai buvo stiprūs. Jis išmoko atsidaryti duris, tad teko jas rakinti. Nubraižė tapetus kolidoriuj, miauksėdavo prie durų naktį, jei valandai išeidavau su juo būdavo ramu, jis likdavo patenkintas, tačiau jei kaimynai pamatydavo pradėdavo kabinėtis, siūlyt jį vešt į prieglaudą, kaltindavo, kad jo neprižiūriu (jis buvo smulkutis tuo metu, bet jis buvo sveikas ir prižiūrėtas). Nusprendžiau jam suėjus pusei metų iškastruoti. Padariau tai iš savo algos, tapo daug ramiau, ir laukas nebebuvo toks reikalaujamas. O tuomet grįžo močiutė. Ji prieštaravo, bet griežtai pasakiau kad katiną paliksiu, kad su gyvūnais taip elgtis negalima. Kad geriau viską suprastumėt papasakosiu truputį apie ją. Ji ne miela senelė, ji 20 metų serga depresija ir visą gyvenimą buvo labai sunkaus charakterio, savanaudė moteris. Jos visi keturi vaikai išsižadėjo. Likau tik ąš, anūkė. Vaikystė su ja buvo nelabai saldi, o nuo 15 aš jau savarankiška ir dar nuolat prižiūriu ją, verdu valgyt, lydžiu į ligonines kviečiu greitąsias ir t.t. Ir reikia paminėti, kad ji didelė simuliantė. Nežinau kodėl ji tai daro, bet viskas turi suktis aplink ją. Norėjau bent vieną dalyką turėti savo ir negalėjau taip išduoti savo draugo. O ji... Pradėjo simuliuoti alergiją. Bet tai tik vaidyba. Mano gera draugė išliko mano pradinių klasių mokytoja ir ji taip pat viską matė ir buvo pasiutusi. Visaip gynė mane ir mano augintinį. Tada močiutė ėmėsi kitų priemonių ir skambino giminėm, jie pradėjo grasinti, kad jei atvyks katiną paklaidins, net pakars ( mano giminė nepasižymi žmogiškumu...). Vieną šeštadienį ji mane anksti prižadino ir liepė išnešt katiną, nes daugiau ,,nebekentės". Aš trenkiau durim, verkiau eidama per visą miestą iki draugo. Jis nežinojo kaip padėti. Paskambinau pradinių klasių mokytojai, ji pasakė, kad dabar vienintelis būdas jam nesikankinti tai užmigdyti. Tada išvis nebesitvardžiau. Planavau pabaigti dvyliką klasių ir su draugu pasiimti katinėlį į Angliją. Abu taip planavom. Tą dieną stovėjom ant takelio ir siūlėm visiem praeiviam katuką, rašėm skelbimus ir vėl. Ilgai kovojau už Prunskučio vietą šalia manęs, bet pralaimėjau. Nieko nepešėm, beliko migdymas, bet begalėjau, visi mano įsitikinimai ir meilė tam katinėliui neleido pasiduoti. Ji turėjo išvykti į ligoninę už savaitės, mano pradinių klasių mokytoja išreikalavo kad man leistų jį palaikyti iki tol ir sumąstyti ką daryti toliau. Per dienas būdavau su katinu lauke, jei reikdavo kažkur eiti jį palaikydavo ta pati mano draugė, kuri jį ir rado, per naktis saugodavau savo kambario duris, kad katinas nebraižytų durų (kuomet ji buvo namie negalėjau išleist jo iš to vieno kambario, o jis buvo dar neįpratęs). Ji išvyko. Praleidau paskutinį mėnesį su savo džiaugsmeliu, bet nerandu jam kitų namų, negaliu jo užmigdyti ir beliko vienintelė viltis tai kreiptis į jus,kad išgelbėtumėt jo gyvenimą. Labai nemalonu kad taip tenka daryti, atsiprašau, kad tiek daug parašiau, bet norėjau kad žinotumėt kaip viskas yra iš tiesų, labai nenoriu kad palaikytumėt mane eiliniu žmogum kuris neprisiema atsakomybės, be galo myliu savo Prunskutį, bet nebėra kaip daugiau kovoti... Viliuosi kad priglausite jį ir jums pavyks atrasti žmones kurie nebijos pasiimti paaugusio katinėlio, nes jis to tikrai vertas. Prūnskas maždaug aštuonių mėnesių, vikrus, judrus ir energingas, labai mėgsta žaisti ir poto gerai pamiegoti. Miega visada šalia šeimininkės ir laukia kol ji pabus. Ryte, net palaižo žandą, prisitaikantis prie įvairių sąlygų, prieraišus ir sumanus. Jis nugalėjo mano ir mano draugų širdis, dabar jam labai reikia pagalbos..