Miledi stotelėje laukė ne autobuso, o didvyrio, kuris išgelbėtų ją nuo šio žiauraus pasaulio negandų ir paimtų savo globon. Deja taip niekas nepasirodė ir mums teko pabūti laikinaisiais jos gelbėtojais. Ši katytė buvo panaši į vargšę elgetėlę, tačiau pasirūpinus jos nauja šukuosena ir atlikus keletą grožio procedūrų, atsiskleidė ne tik nuostabus išorinis grožis, bet ir jos kilmingas bei švelnus charakteris. Miledi pati lipa ant rankų ir nori būti lepinama dėmesiu, o atsidėkodama ji prisiglaudžia taip stipriai, tarsi apkabintų ir dėkotų už suteiktą šansą pabūti kartu. Jai nieko nėra svarbiau už meilę, noriai ja apdovanoja visus ir dar mieliau prašosi jos pati. Be to ji turi savo unikalią ir keistą savybę – lipti ant žmogaus peties ir ten murkiant parymoti, tarsi skelbtų visam pasauliui, jog dabar šis draugas tik mano! Šiai jaunai, nuostabiai ir labai gražiai būtybei reikia ne tik pastogės virš galvos ir dubenėlio maisto, labiausiai jai reikia šeimos, kuri ją gintų, saugotų ir mylėtų taip pat besąlygiškai kaip ir ji pati.
Katytė rasta S.Žukausko autobusų stotelėje