Seniai nerašiau apie Šilą, šunelę iš Vilniaus, jei neklystu tai atvežė ją prieš metus iš Grindos, arba jau bepakliūnančią ten... na, kažkas tokio. Su mažais šuneliukais. Nes ten jai, visai laukinukei, netgi piktai nieko neprisileidžiančiai, būtų buvę visai blogai.
Bet Šila nebuvo pikta, ji tik buvo nepratusi prie žmogaus, augusi be jo, taigi, ir bijančiai.
Šuneliukai užaugo, rado namus, Šila po truputį socializavosi. Ji iš tų šuniukų, kurie turi vieną šeimininką ir kai tik tas šeimininkas jį randa, gyvūnas prisiriša stipriai ir be išlygų. Nes patiki vienu, o visais jam patikėti tiesiog neišeina.
Taigi, Šilai kažkas, kas dar to ir pats nežino, bus vienas vienintelis ir iki gyvenimo pabaigos. Žmonės taip dažnai ieško ko nors, kas juos besąlygiškai pamiltų. Tai gali būti ir gyvūnas-draugas.
Šila smulkių kauliukų, tik dabar ilgą, tankų kailį užsiauginusi tai net didelė į šonus atrodo. Smulkių, ilgų kojyčių, smulkios galvos, mažesnė nei vidutinė, sveria apie kokius 12-14kg.
Vedžiojama bando žmogaus šalintis, bet kasdien tai darant ir visai liautųsi mėginti sustoti, atsitraukti. Dabar įpratusi būti paleista laisvai aptvare-aikštelėje palakstyti tai vedžiotis nelabai mėgsta. Bet eina, "nejungia atbulinio".
Ji, kaip ir kiti mūsų jau laimingai radę namus (pavyzdžiui, paskutinė iš buvusių laukinukių, Alisa, kurios foto, aprašymą naujuose namuose kėliau ir čia) bailiukai, galėtų ir, tikiu, ras-sulauks savo žmogaus.
Šunytei apie 4+5 metai, sterilizuota, sutaria su kitais šuniukais, nerodo jokios agresijos, yra tyli, rami.