Bekojis katinėlis Bonis: tikėjimas stebuklu

Visąlaik, kai esu šalia neįgalaus žmogaus jaučiuosi nejaukiai. Nežinau, kodėl. Gal tai savotiška kaltė, o gal baimė, kvaila ir man daranti didelę gėdą. Baisu jaustis taip, kaip jaučiasi ligotas žmogus ir kaskart norisi tam žmogui kažkuo padėti, bet nežinia, kaip tą padaryti tinkamai. Palinkėkim tiems žmonėms stiprybės.
O kaip jaučiasi neįgalus gyvūnas? To taip pat nesužinosime, nes jis nepasipasakos. Tvirtai žinome tik vieną- jis nori gyventi. Nuotraukose matote katinėlį Bonį, netekusį priekinės letenėlės. Nėra prasmės ieškoti jo luošumo priežasčių, juk svarbiausia, kad jis sveikas, jo širdelė taip pat nori švelnių rankų prisilietimo, nori žmogaus, šalia kurio galėtų murkti. Šaltas protas sako: „luošiuko niekas nenorės, kai yra tiek daug gražių bei sveikų“, bet širdis ir Bonio meilus prieraišumas neleidžia pasiduoti: „jis vertas savo žmogaus, juk kažkur turi būti tas, kurio neišgąsdins išvaizdos defektai“. Tad bekojis Bonis ir mes tikimės didelio stebuklo- tikrų namų ir mielų šeimininkų.