Musė iš „Radinių biuro“

Istorija tarsi kartojasi: atidarai namų duris ir matai susisukusį, susitraukusį, išsigandusį padarėlį. Ausys stačios, akys plačios, kurios net nekrutinant galvos išgąstingai bėgioja kairėn dešinėn ir tik laukia kas dar šiandien negero nutiks. Paimi ant rankų ir nešiesi (dar išgirsti kaimyną leptelint „tai prieglaudon?“, „Prieglaudon, prieglaudon...“), nors žinai, kad nei laisvos vietos, nei finansų net tokiai, nei 500 gr. nesveriančiai Musei, neturi. Teoriškai... O praktiškai... Žinai, kad turi rasti... Dar labiau spaudžiasi jau esami gyvūnai, kas pyksta, kas mušasi, kas lenda draugauti. Supranti, kad šiemet atostogos vėl nuplauks, nes finansiškai šitą vaiką paruošti dovanojimui kainuos nemažai. Tiek to...

Kadangi vėlyvas savaitgalio vakaras, nebėra kur nupirkti lašų nuo blusų, o atskirti mažės VISAI neturiu kur, pasidalinam visi draugiškai Musės vabaliukais, kurie liko nenuskendę po maudynių. Vėliau naikinsim visiems... Tiek to...

Taigi Musė ("bajava" mergiotė, nebijo nieko) – uždėjus ant svarstyklių, tos nei 500 gr. „netraukė“. Akių spalva jau keičiasi, nors dar yra žydrumo, maža, beprotiškai liesa, išbadėjus... Kadangi paskutiniu metu mano kely taikėsi tik vyresni gyvūnai, tokią trapią būtybę net ant rankų baisu buvo paimti.

Kiek spėjau sužinoti, iš kažkur atsiradusi kieme, kaimynų pašerta likučiais „nuo stalo“ ir paleista atgal į kiemą, taip sakant „laimės ieškoti“... Bet ir kaimynai nedurni, suprato, kad Musės laimė slepiasi būtent prie mūsų laiptinės, ir būtent prie mūsų buto durų (kaip kokiam „Radinių biure“, kur vietos atsiranda viskam, kas pamesta)... O tie jų likučiai Musei per kitą galą „vandenėliu“ dar ir dabar eina. Bet vaikas tvarkingas, bedūkstant susukus viduriams, bėga į artimiausią dėžutę kaip didelė.

Kol kas nesidovanojam, tik pasirodom. Gydomės, naikinsim parazitus, stiprėsim, su laiku operuosim ant pilvuko esančią išvaržą, jeigu amžius leis, sterilizuosimės ir tik tada ieškosim namų... Palinkėkite mums sėkmės ;-)) Laukia didelis darbas!