Ahoi, gerieji Žmonės,

esu katinas, kuris mano, kad jau atėjo laikas Jums prisistatyti. Bazilijus. Globėjos Anželikos dažnai vadinamas tiesiog Baziumi. Bandėm abu praeitą dieną aiškintis, kokia yra mano vardo kilmė. Pasirodo, esu visai neprastas vaikinas, nes Bazilijus iš graikų kalbos išvertus, reiškia „karališkas“. Tokiu tai aš tikrai jaučiuosi. Bandžiau ir pats pagoogle‘inti, radau, kad be manęs, Bazilijaus, dar gyveno Šv. Bazilijus Didysis, Bazilijus I Makedonietis, Bazilijus II Makedonietis ir ... katinas Bazilijus, kuris su apsukriąja lape Alisa iš Buratino pinigėlius išvilioti bandė. Na, jau aš tikrai ne toks...

Mano istorija niekuo neišsiskirianti. Gyvenau Vilniuje, vieno daugiabučio kieme, neturėjau nei namų, nei vardo... Kol, vieną dieną gan netikėtai pačiam sau ir mane šeriančiai Anželikai, atsidūriau Grindoje su dar vienu kieminuku. Nieko nelaukusi Anželika griebė mudu iš ten ir tą pačią dieną nuvežė kastruoti, po to paleido į tą patį kiemą.

Sunku man buvo lauke. Labai sunku. Kasdien jaučiausi vis labiau nuvargęs, pusė kūnelio nusišėrė visiškai. Kiti katinai iš manęs tyčiojosi, kad vaikštau nei skustas, nei luptas. Miegodavau globėjai priešais langą, lapų krūvoje, atskirai nuo visų kitų katinėlių. Atnešusi paėsti, Anželika visada palaukdavo, kol sukramsnosiu, kad kiti kiemo „bandiūgos“ neatimtų ir manęs nenuskriaustų.

Vieną dieną saulė nušvito ir man. Geroji Anželikos širdis neištvėrė. Parsinešė ji mane namo, laikinai, peržiemoti. Bet juk visi puikiai žinome, kad nėra nieko pastovesnio už laikiną. Į kiemą grįžti man neteks, nes Anželika sako, kad jai plyštų širdis, jeigu reikėtų mane, tokį ramų, gerą katiną, paleisti atgal. Juolab, kad į kiemą aš pats ir nesiveržiu. Man daug nereikia, tik skaniai pavalgyti ir pabūti šalia žmogaus. Na, dar neatsisakau glostymų, kai žmogus nesusipranta, pats keliu galvą ir prašau, kad mane paglostytų. Tik va ant rankų man būti nepatinka. Iškart rėkiu, protestuoju, bandau nušokti ant žemės.

Su kitais namų katinais sutariu gan neblogai. Jų nebijau, pats prie jų nelendu, bet jeigu jau kas nors prisiprašo, tada pajaučia, kiek jėgos mano lapcėse. Galiu visus tada apkulti. Šunų nematau, kol jie prie manęs nelenda. Jeigu lenda, gauna į kaulus.

Be viso to, esu gražus, pažiūrėkite kiek strazdanėlių pas mane ant nosies. Iš pačių pradžių Anželika valė valė, ir pirštu trynė, ir skudurėliu, ir paspjaudyti bandė, manė, kad čia purvas. Burbėjau, aiškinau, kad čia tik strazdanos. Juk aš ryžas, saulės vaikis, tai visai normalu. Šiaip ne taip įtikinau. Daugiau nagų prie mano nosies nebekiša.

Aš - katinas, kuris mėgsta gyventi pats sau. Pavaikštau, paėdu, ateinu prie žmogaus tada, kada noriu pats. Prigulu šalia, leidžiu mane paglostyti ir man to užtenka. Esu geras, subrendęs katinas. Mano amžiaus niekas nežino, o pats nepamenu. Kelių dantukų nebeturiu, bet nežinau, kada ir kur juos praradau. Maistui esu neišrankus, kertu viską, ką man duoda. Kaip už ausies viskas nueina. Tiesa, kol kas ėdu tik specialiai man skirtą maistelį, kuris apsaugo nuo akmenų susidarymo inkstuose ir šlapimo pūslėje.

Tai va, nieko neperdėjau, nieko neprimelavau. Esu geras, ramus, tikrai nesu sukčius, kaip Bazilijus iš „Buratino“. Na, gal kartą kitą ir bandysiu pasukčiauti, bet tik prašydamas papildomos porcijos maistelio.

Susidomėjote manimi? Norite priimti mane į savo namus? Skambinkite: 860263641 (Anželika), Vilnius