Noriu trumpai priminti Džiakučio istoriją ir papasakoti, kaip mums sekasi šiandien. Tiesą sakant, be visos tos vaiduokliuko išraiškos ir vienos nematančios akytės pastebėjome dar ir tai, kad Džiako neįmanoma pažadinti, švelniai nebakstelėjus pirštu, neįmanoma netyčia išgąsdinti dulkiu siurbliu ir beveik neįmanoma prisikviesti jokiais žodžiais. Įtariame, kad jis tiesiog negirdi.

Arba jam stipriai švilpt ir jis tiesiog nieko nenori girdėti! Nes jis moka būti beprotiškai linksmas ir tamsoje, ir tyloje. Nuo tos akimirkos, kai buvo išgelbėtas iš lauko, visa kita jam nebeatrodo vargas. Džiakutis nebesijaučia nei negražiu, nei ligoniu, o kaipgi kitaip? Juk daug įdomesni nauji rūpesčiai, susiję su visų kampų patikrinimu ir seniai pamestų daiktų suradimu..

Tie, kas seka tokias istorijas, dažnai pasidalija į dvi stovyklas: vieni džiaugiasi dar viena išgelbėta gyvybe, kuri be žmogaus įsikišimo buvo pasmerkta mirti, kiti pyksta - kam dar sąmoningai saugot „invalidus”. Galima ginčytis iki pažaliavimo, bet noriu apginti mūsų poziciją: išeiti galima padėti tik tiems, kurie kenčia didžiausius skausmus ir patys jau yra palaidoję savo paskutines jėgas, o tie, kurie kovoja arba dar geriau - net nejaučia savo „trūkumų“, - džiaukimės jais (taip stipriai, kaip Džiakas moka džiaugtis savo gyvenimu)!

Beje, apie Džiakutį turbūt niekada nepasakysime „akylas kaip erelis“ arba „viską girdintis“, bet manome, kad jis net pats iš to pasijuoktų!