Turbūt sunkiausia pristatinėti ir rašyti būtent apie tokius kaip Munė su Rupe. Pradedi, atsidūsti, ištrini, vėl pradedi ir lyg ne nuo to… Žiūri į nuotraukas, renki žodžius ir supranti:  nei viena, nei kita neperteiks to, ką iš tiesų norisi apie jas pasakyti.

Tobuliems gražuoliams nereikia nei advokatų nei gražbylysčių, juos lengva pamilti vien iš nuotraukos dar net nepažįstant širdies. Jiems lengva į skolą atleisti visas jų išdaigas… O Munė su Rupe sėdi dabar narvelyje ir net neįsivaizduoja kaip stipriai joms (mums) reikės pasistengti, kad atrastume, kas jas pamils. Jos dar nuo gilios vaikystės išmoko stengtis, tiesa, tik ne dėl meilės, o visų pirma tam, kad išgyventų. Taip jau nutiko, kad jos gimė gatvėje, gyveno prie studentų bendrabučio konteinerių, jas pagimdė serganti katytė, kuri pati užkrėtė, pati ir bandė išslaugyti. Kiti neišgyveno, liko tik jos dvi- Munė ir Rupė. Į „Naminukų” globą sesės pateko tiesiog apverktinos būklės, būdamos jau savarankiškos svėrė viso labo kaip naujagimiai kačiukai, po vieną akytę dėl ligos jau buvo praradusios, po likusią- pavyko išsaugoti. Iš pradžių aršiai kovojome už jų gyvybes, vėliau- nuosekliai ir kantriai gydėme, o dabar atėjo laikas kai žiūrime į jas su šypsena ir nebenorime gręžiotis atgal!

Munei su Rupe apie 3 mėn., kokios jos švelnios, delikačios, elegantiškos, o kartu ir padūkusios, smalsios, džiaugsmingos! Sesės jau nuparazitintos, suženklintos, tvarkingai naudojasi kraiku. Nežinome, kiek ilgai joms reikės laukti savų žmonių, visų jas supančių gražuolių šešėlyje, tačiau žinome, kad… Yra, kas moka žvelgti giliau ir nebijo tų mažų trūkumų, kurių, žiūrėk, jau tuoj ir nebematai, nes pamilsti… O meilė juk akla?

Su viltimi laukiame Munės ir Rupės būsimų šeimininkų! Skambinti 8 648 30077 VšĮ „Naminukai”, Vilnius.

p.s. jų istorijos pradžią rasite čia: http://www.naminukai.org/lt/news/view/id/143573