Mes visi pasidžiaugėme ugniagesių darbu, iš liepsnų išgelbėtu ir atgaivintu katinėliu, kuris stebuklo dėka liko gyvas. Visi liko gyvi. Rodos, galima skelbti laimingą istorijos pabaigą, viduje dar tyliai pasidžiaugti, kad tos istorijos dalyviai- ne mes, ir gyventi toliau savo gražius gyvenimus šiltuose namuose.

O mes šiandien su savanoriais dar kartą grįžome į butą, kuris degė ir tas džiaugsmas kažkur pradėjo strigti gerklėje. Jis tapo toks… Karčių dūmų kvapo, kur namai, jau ne namai… Čia sudegė pusė žmonių gyvenimo, šeimos prisiminimai, mėtosi suanglėję vaikiški žaisliukai, drabužėliai, daiktai. Čia sunku būti. Sunku būti ir visa tai matyti savo akimis svetimam. Dabar suprantam, ką šeimininkė turėjo galvoje sakydama, kad vis dar negali ten eiti. Jie turės kažkaip pradėti lipdyti savo gyvenimą iš naujo: be daiktų, be santaupų, be namų.

Šiuo metu tėvai su dviem vaikais (10-ties metų mergaite ir 14-kos metų berniuku) bei Katinu, laikinai glaudžiasi mažame kambarėlyje pas gimines. Iš paskutinių pinigų bando iš naujo supirkti vaikams daiktus į mokyklą. Kas toliau? Kur toliau? Kaip toliau?- nežino dar ir patys. Sėdi tame kambarėlyje, visi džiaugiasi, kad gyvi, glosto Katinėlį, o viduje vistiek toks bejėgystės jausmas.

Mes nepažįstame šios šeimos, todėl nebandysime sukurti jokio įvaizdžio. Tik kartais atjautai ir žmogiškumui nereikia jokios pažinties. Ir ne, mes netikime, kad lietuviai džiaugiasi kai kaimyno namas dega… Užtenka vienos akimirkos ten, kad nieku gyvu nenorėtum atsidurti jų kailyje.

Jeigu norite ar galite padėti daiktais ar nors mažyte finansine parama, šeimininkai bus labai dėkingi.

Galite skambinti arba rašyti Jolantai (ji pasakytų, ko labiausiai trūksta) 8 648 72862, o jei norite prisidėti finansiškai: Česlav Bartoško LT707044000358641015.