2014-08-25: Elbio neliko. Kai radom jį po tos traumos, kai iš jo buvo likęs tik galvą judinantis skeletukas, ištraukėm, merginos savanorės jį slaugė, čiūčiavo, klostė ir globstė - jis atsigavo, pradėjo vaikščioti, vizginti uodegytę, vamsėti iįgirdęs pažįstamus balsus. Nes matyt jis nematė, girdėjo silpnai, vaikščiojo minimaliai, bet vaikščiojo, džiaugėsi jam rodomu visų dėmesiu.
Bet traumos metu pažeisti nervai nemaitino kojyčių raumenų ir raumenys nyko. Sunyko tiek, kad kojų nevaldė, jos neturėjo raumenų.
Neliko Elbio...

Elbis - dar viena žmogaus egoizmo auka. Kol jaunas dar kažkur gyveno, kažkaip jam ten sekėsi, nors niekas nepasakys nei kur nei kaip. O tada...
Radom jį paliktą - gulėjo ant žemės visai išsekęs, nepajėgiantis judinti galūnių, kelti kūno, tiesą sakant tik kailiu aptrauktų kauliukų. Judino, bet labiau nevalingai nei sąmoningai, galvutę. Iš po gaurų ir giliai giliai akiduobėse buvo... iškart net manėm, kad ten nieko nebuvo, kad akučių nelikę... Bet, o stebukle, šis leisgyvis gyvūnas godžiai gėrė prikištą vandenį, čiupo maistą. Tai buvo neįtikėtina. Atsigėręs, net pusiau pasikėlė...

Ir taip diena po dienos, žingsnis po žingsnio ir Elbis atsistojo, pradėjo vaikščioti. Išgirdęs pažįstamus balsus vizgina uodegytę, iškelia galvutę uosdamas orą, išeina pasivaikščioti iš narvelio, kuriame (atvirame, bet šiltai apklostytame, tarsi oloje) ir gyvena. Išneštas į lauką tipena aplink rateliu, atlieka reikalus ir vėl parnešamas namo. Elbis silpnai girdi ir yra aklas seneliukas. Bet jis pavergė širdis.

Prieš keletą dienų Elbis pabuvojo šunų kirpykloje ir dabar rodosi naują savo šukuoseną. Pudelišką šukuoseną:)

paskutinėje foto irgi Elbis...