Nepaprasto žvilgsnio ir puikaus būdo žydraakė Akela. Atrodo, tik imk ir priglausk. Bet taip susiklostė, kad ji visus metus valkatavo Baltoj Vokėj, prašė maisto iš žmonių, o kam ji trukdė, tai netingėjo ir šakėmis badyti. Nekando, buvo neagresyvi, priimdavo visus likimo skirtus smūgius. Atėjus žiemai, susilaukė 12 šunyčių vados...

Ir taip būtų klostęsi ir toliau: valkatavimas, ujimas, vaikiukai, kuriuos kas nors nudaigoja, nes priglausti jos niekas nenorėjo. Ėjo kalbos, kad reik nušauti kalytę, nereikia tų valkatų.

Atsirado vis dėlto ir prijaučiančių žmonių, kurie suskubo ieškoti ne šautuvo, o pagalbos. Pagalbos, kuri kalytei padovanotų naują viltį ir gyvenimą, kuriame ji vėl galėtu pasitikėt žmonėmis ir pažinti draugo meilę.

Tik atvykusi į prieglaudą, Akela atsivedė penkis mažylius. Jiems ieškosime gerų namų, o kai visi bus savarankiški, ir mamytė ieškos gerų namų. Ji jų nusipelnė.

Akela panaši į vilką, tik įstabiai žydrų akių, ne dažnai tokias sutiksi.