Nieznany los

Rebeka. Takso mišrūnytė. Po ilgo laiko išėjusi, tiksliau, išsinešta į lauką. Kol augino mažylius buvo su jais kartu voljere, o iki tol laisva bėgiojo po Zarasus kol nebuvo sugauta (ir pačiu laiku, nes po savaitės pagimdė šešetą šuneliukų) ir parsivežta į Uteną. Nedraugavusi iki tol su žmogumi, neturėjusi artimų kontaktų, nejautusi glostymų, tai jai ta patirtis nauja ir bauginanti. Priima, bet susigūžia kaskart kai pradedi glostyt. Bet iškart išverčia pilvuką, taigi, pasitiki, tik baisoka. Lauke Rebeka apsimetinėjo juodu slieku ir mėgino šliaužomis pasislėpti tarp žolių. Na, kaip įprastai kad daro pradžioje tokie bailiukai. Bet nėra ji jau tokia beviltiška, tikrai pasikeis kai gaus daugiau dėmesio. Ypač dabar jai tas svarbu - būti kasdien liečiamai, glostomai, mokomai po lauką vaikščioti, o ne šliaužioti.