Naujienos 07-18:

Lambordžini šiuo metu jau laikinoje globoje. Ačiū Astai.

Ieškome Lamobordžini namučių!

Mažylis nepaprastai gražus, kailiukas minkštutėlis, snukutis dailutėlis, ūsai ilgiausi pasaulyje. Užaugęs bus panašus į Meino meškėną. Gal kiek mažesnis, nebent kasdien gaus kotletukų, karbonadžiukų grietinėlės padažuose ir mėgs laiką leisti su šeimininku prie televizoriaus. Lambordžini mielas, švelnus, dar kiek nedrąsus, bet labai greitai apsiprantantis prie naujos aplinkos. Mylimas bus tikras murkiantis draugas.  

07-15 d. gavome pranešimą, kad prie komercinio pastato, kur nė kvapo nuosavų namų, vien senos gamyklos, cechai, autoservisai ir milijonai automobilių, duobėje, alyvų ir lietaus baloje, sėdi ir dreba ligotas mažas kačiukas. Nieko neėda, mirtinai išsigandęs, lyg pirmą kartą gyvenime išvydęs dienos šviesą, pažinęs žmogų.
Kadangi šiuo metu po kiekvienu balkonu mažų kačiukų šimtai, esame apsikrovę globotiniais tiek, kad užtektų visos Lietuvos gyventojams, kalbos apie priėmimą negalėjo būti. Na, ėdė gailesčio kiminas smegenis ir širdį: galbūt labai serga, miršta, jei neėda, kratosi lyg karščiuodamas.
Važiavome beveik pakeliui, užsukome pažiūrėti.
Prie pastato laiptai vedė į apačią, link durų, kurios, kaip supratome, vedė į nenaudojamas patalpas. Kamputyje, lyg bandydamas prasmegti į sieną, sėdėjo šlapias, rainas "blenderis". Negalėjome suprasti, ko jis taip kratosi! Akys, rodės, iš orbitų iššoks iš to strioko. Savanorė ramiai nusileido, pastatė transportavimo dėžutę, tas per akimirką įlindo, tarsi ta dėžutė būtų kažkoks išsigelbėjimas.

Apsidairėme, supratome viena: šis drebulys atkeliavo kažkieno automobiliu, t.y. įlindęs kažkuriame rajone po automobilio variklio dangčiu. Šitaip vasarą žūsta šimtai kačiukų. Kelionė, suprantama, buvo pragariška - klaikus garsas, karštis. Ir tik per stebuklą jis neiškrito, nepalindo po ratais, nebuvo sutraiškytas mechanizmų. Ir jei jį tam kampe paliksime, išsigandęs garso lėks į kelią - Savanorių prospektą, - kur gyvenime nenurimsta eismas, arba vėl puls slėptis po pirmo pasitaikiusio automobilio variklio dangčiu. Tik šį kartą kelionė gali būti paskutinė...

Nuleidusios galvas ir rankas apskambinome visus, kas bent teoriškai galėtų priimti n - ąjį gyvūną į globą. Be šansų. Visiems jau bloga nuo krūvio. Prisiprašėme į klinikos stacionarą. Sustojome, išsitraukėme dar vis besikalatojantį spirgą, apžiūrėjome - visiškai sveikas, jokių ligų, tik murzinas, nuvalėme drėgnom servetėlėm tepaluotą uodegą ir letenėles, snukutį, paguodėme, nuraminome, paglostėme ir keliavome į stacionaro narvą su mintimi "na, kaip nors..."

Davėme šiam tobulam pusilgio kailio rainiui Lambordžini vardą. Kol kas jam labai reikalinga laikina globa - žmogus, galintis jį pagloboti iki surasime nuolatinius namus.
Taip pat prašome paramos apžiūrai, nuparazitinimui, stacionarui.

Labai norėtųsi, kad jis kuo skubiau pakliūtų pas žmonės, kur užmirštų visus patirtus košmarus. Žinoma, jis bijo: susisuka į kamuoliuką, prisiglaudžia paimtas ant rankų lyg maldaudamas, kad niekada jo nepaleistumėm. Vargšiukas.

Ačiū visiems už paramą ir pagalbą ieškant jam globos.