Šis rytas nebuvo toks kaip visada. Eidama į darbą dviračių taku šalia Nemuno beveik vidury jo pamačiau gulintį nemenką šunį, tik išplaukusį ant salelės, Nemunas gerokai nusekęs. Atrodo lyg būtų atplaukęs iš kitos upės pusės, pavargęs ir nebeturintis jėgų. Šalia dviračių tako krantinė tokia, kad nei nulipt, nei užlipt jis negalėtų. Kaip, iš kur? Bandžiau šaukti,jis pakėlė galvą, bet nepajudėjo. Ir šį kartą „Nojus“ atskubėjo į pagalbą.Įvertinę situaciją, nusprendė kviesti ugniagesius, kurie atvažiavo, ko gero,nepraėjus nei 10 minučių. Šunelis buvo jau pašliaužęs arčiau kranto, susirangęs prie žolių, nežinojom kaip reaguos, ar nepuls vėl į upę?  Gelbėjimo operacija vyko nepilną valandą ir nesvarbu, kad likau be pietų pertraukos, galėčiau likti ir be vakarienės, kad tik viskas baigtųsi gerai. Ir ačiū, ir tas rankos paspaudimas tikrai nenusako mano dėkingumo jausmo gelbėtojams, norėjosi apkabint kiekvieną ir pasakyt –šaunuoliai jūs mūsų, ne veltui jumis taip pasitiki žmonės, oi ne veltui. Tad didelis dėkui „Nojaus“ vyrukams ir Ugniagesių 1 brigados šaunuoliams,atsiliepusiems į pagalbos šauksmą. Šunelis senučiukas, akytėse jau dangaus žydruma, gal ir nematančios, šlapias, sušalęs ir drebantis, nebeturintis jėgų net priešintis... Nežinia iš kur srovė jį atplukdė, aklą, seną ir kiek laikojis taip plaukė...  

Vakar širdis verkė – palaidojau savo ilgai sirgusią katytę Simutę, šiandien ji džiaugiasi, padėjus nelaimėliui... Gyvenimas tęsiasi,  tad būk pasveikintas, Gyvenime