Saulutės broliukas. Apie metų laiko, gal dar ir nėra metų. Šitas truputį "prie zuikio":) Kai tik pasigavom prie vartų atvežtą ir paleistą visą jų chebrą (mažutė marga mamytė ir du jos berniukai, bei viena mažutė mergytė. Vienas berniukas jau rado naujus namus), tai abu berniukai buvo prie bailio. Bet tik pirmą valandą, o vėliau po truputį aplink vizgintis ėmė, nes bendraut, glaustytis ir išdykaut tai abu baisiai norėjo. Be to, matė gerą pavyzdį - jų mamytė be galo meili ir galit pas ją eiti nesiprausę - nupraus kaip turi būt:)Šis meškiukas nevedžiotas su pavadėliu ir aplamai tokio dalyko kaip antkaklis, pavadėlis nėra matęs ir patyręs, tad šiuo požiūriu su juo dar reikia pasirepetuoti - iškart negali uždėt pavadėlio ir tįsti - puls baision panikon. Reikia po truputį, su kantrybe. Uždėjom antkaklį, kad bent prie jo priprastų. O šiaip Meškinas be galo gražios išvaizdos, kaip ir likusi jo šeimynėlė:)Meškį buvo pasiėmę, o kitą dieną grąžino, nes jis kando šeimininkei. Bet šuns čia jokiu būdu negalima kaltinti - žmonės buvo perspėti, kad jis bijos už pavadėlio vedžiojamas, kad reikės pirmiausia įrodyt savo meilę, susidraugauti su juo ir netempti už opavėlio per jėgą. Deja, ne iki visų informacija daeina...O Meškis eina pasivaikščioti tik kai visa šeima kartu eina - tada ir jis pasižiūrėdamas į mamą, sesę irgi bėga. Vienas bijosi... vargšiukas Meškis. Trečioje nuotraukoje su sesute Saulute.