Kaip gi paprasta "nurašyti" tuos senus gyvūnus...Dauguma visuomenė narių pritars, kad lyg ir gaila mažiau to, kuris jau gyvenimo matęs, lyg ir susitaikoma iš anksto su artėjančiu saulėlydžiu. Atlaidžiau visi žiūri, jei eutanazuojamas senas, ne jaunas gyvūnas ir t.t. Kodėl gi taip yra? Jūs paklausite, kas gi nori gyventi iki šimto metų? Tas, kuriam suėjo 99.

Jokia paslaptis, kad gyvūnas su metais keičiasi: tampa išmintingas, supratingas, geba su žmogumi užmegzti ypatingą ryšį, supranta vos iš kelių žodžių ar gestų, kas jam sakoma. Suaugę gyvūnai nepaprastai įdomūs, ypatingi, ir visi tie, kas bent kiek domisi kačių psichologija, sutiks, jog geriausias draugas - augintinis - tai suaugęs, pagyvenęs katinas.

Senjoras Murkis - tai tas nepakartojamas, nepaprastas, ypatingas ir protingas katinas, kurio gyvenime, tikėtina, kažkada, seniai seniai būta mažyčių šviesuliukų. Matyt, turėjo Murkis savo istoriją žmogaus namuose, kažkokią vaikystę ir yra patyręs meilės. Vis dėlto, jau ilgą laiką (kelerius metus) jis valkatavo Viršuliškių mikrorajone. Senatvė ir gyvenimas gatvėje, šaltyje, nepritekliuje padarė savo bjaurų darbą - Murkis sunkiai susirgo. Plaučiai veikė kaip koks "pučiamųjų orkestras", gyvūnas kosėjo krauju.
Šią dieną Murkis yra sveikas ir pasiruošęs keliauti į savo namus.