Papildyta: kaimynai nori iškviesti šungaudžius! Nuoširdžiai prašome pagalbos... Svyra rankos, nebežinome ką daryti. Juk kalaitės gyvenimas tuom neturi baigtis...

Sveiki. Pradžiai, prisistatysiu: esu labai draugiška kalaitė su nemaža gyvenimiška patirtimi, vardu Šeila. Esu penkių metų amžiaus. Šiuo metu šeimininkų kaip ir neturiu... Gyvenu viena, nors esu pririšta ir turiu šiokią tokią pastogę...Turbūt, paklausite kaip čia taip įvyko mano gyvenime? Jei domina, galiu papasakoti. Mano tikrieji šeimininkai pradėjo mane auginti dar labai mažą, bet gavosi taip, jog išsikraustė. Būsiu atvira, nelabai buvau prižiūrima ir tada, bet esmė dar ne čia. Atsikėlus kitiems žmonėms, kurie, išaiškėjo po to, atsikėlė ne visam, nes nuomavosi namą, kurio kieme aš gyvenau. Buvau pradžioje nepatikli ir nelabai jais pasitikėjau, žinoma, jie taip pat:)Bet, laikui bėgant, mes labai susidraugavome ir susigyvenome:)Jie mane prižiūrėjo, o aš jiems atsidėkojau savo švelnumu ir meile. Bet tai tesės ne ilgai. Po, šiek tiek daugiau nei metai, pragyvento laiko jiems teko išsikelti į miestą. Štai čia ir prasideda bėdos... Mano tikriesiems šeimininkams aš nelabai rūpiu, ir vėl esu vieniša ir išduota... Kaimynai mane pamaitina, atvažiuoja paskutinieji šeimininkai, bet, kiek tai gali tęstis? Gaila, bet jie manęs pasiimti kartu į miestą negalėjo, nes jau augina mano vaiką, kurio susilaukiau tik jiems atsikrausčius ir kurio taip pat niekas nenorėjo. Kaip ir manęs... Be to, aš tinkama gyventi tik lauko sąlygom, ką ir bekalbėti apie butą. Jau ruduo, tuoj atšals... ir liksiu aš viena verkti lietuje... Todėl, uoliai (jau antrą kartą) ieškau savo tikrųjų šeimininkų, kuriems atiduočiau visą savo meilę ir padėką. Nes, patikėkit, tiek gyvenime išduota, suprantu, koks didelis turtas tai yra... Esu labai sargi štafordšyro mišrūnė, pripratusi prie gyvenimo lauke sąlygų. Todėl namuose gyventi būčiau netinkama. Tad, jei Tau reikia sarginio šuns, su kuriuo norėtum kartkarčiais pasidalinti dėmesiu ir šiluma, tai aš kaip tik;) Gyvenu Klaipėdos rajone, Dituvoje.