2013, spalio 19 d.
Bekio laiškas šeimininkei

Kur tu, mano šeimininke!
Niekada negalvojau, kad va, taip, vieną dieną aš neteksiu namų ir Tavęs. Niekada, net ir blogiausiame sapne negalėjau susapnuoti, kad atsidursiu ten, kur patenka atsižadėtieji. Kai laižydavau Tau rankas ir džiaugdavausi kiekviena akimirka praleista kartu, maniau, gyvensim laimingai dar ilgus metus.
Kai Tu, sužinojusi, kur aš esu, paskambinai ir pasakojai, kaip naktimis nemiegojai, pergyvenai dėl mano dingimo - nuoširdžiai Tavim tikėjau. Tai buvo spalio 11 d. Kai sakei, va, baigsis darbo valandos ir atlekiu pasiimti savojo Bekio - net neabejojau, kad taip ir bus. Tą vakarą ilgai laukėm, manėm, kad vėluoji, kad kažkur užtrukai, mano šeimininke, kad va, tuoj tuoj įvažiuosi, atsidarys durelės ir mes susitiksim, pamiršim tą nelemtą išsiskyrimą... Deja...tebelaukiu iki šiol. Nežinau, kuo galėjau nuvilti Tave, ką blogo padariau, nežinau... Norėčiau pamatyti tave dar kartelį, pažiūrėti į akis ir paklausti...
------------------

Šuneliukas rastas Kuosų g. Su petnešomis. Laukiame šeimininkų.