Dičkis Smitas. Penkerių metukų. Sargus, ginantis savo aplinką, savo žmogų visa siela, visu kūnu. Sargauti išmoko nuo mažens, vieno autoserviso teritorijoje. O žmogų mylėti išmoko, nes turėjo šalia tokį, kuris Smitu rūpinosi, kuris negailėjo ir skanaus sotaus kąsnio, ir išvesdavo dažnai pasivaikščioti, ir glostydavo savo globotinį, ir gerą žodį dažnai tardavo.

Deja, kaip skaudu bebūtų, vieną dieną Smito gerasis globėjas nebeatėjo. Išėjo jis anapilin netikėtai, nespėjęs nė atsisveikinti su savo keturkoju draugu. Ir tapo milžinas niekam nereikalingu našlaičiu. Pirmosiomis dienomis skausmą savo perteikė širdį veriančiu staugimu. Negalėjo į tai dėmesio nekreipti šalia esantys žmonės. Laikinai priglaudė, maitina. Smitas kiek aprimo, netveria džiaugsmu, kai gali laikiniems maitintojams lyžtelti ranką savo didžiulu liežuviu,  kai savo galingas letenas gali užsikelti ant pečių. Bet į Smito kiemą, nors ir laikiną, nepageidaujamas svečias nebeįeis- šuo gins visa savo jėga, nes jis labai vertina žmones, kurie padeda jam sunkią valandą.

Kaip bebūtų baisu, trūko labai nedaug, kad Smitas būtų atsidūręs ‘’Grindos’’ narve. Laikinieji globėjai visiškai neturi galimybių glausti Smito, kad ir koks jis prieraišus ir geras savo gelbėtojams. Žmonės, ieškodami išeities, paskambino į informacijos telefonu tarnybą, o toji nukreipė į ‘’gyvūnų globos namus ‘’Grinda’’.... Tačiau buvęs Smito šeimininkas kogero stebi savo mylimo augintinio situaciją iš debesų, nes tik laimingo ir mistinio atsitiktinumo dėka Smitas į ‘’Grindą’’ nepateko. Bet ir toliau jo likimas neaiškus, ir toliau jo dabartinia namai- tik labai trumpam, tik laikinai. Todėl jeigu galite Smitui suteikti prieglobstį, kompensuoti jam šeimininko netektį, suteikti saugius ir mylinčius namus, šis dičkis pažada būti tobulu sargu ir puikiu savos šeimos draugu.