Štai kiek daug vardų turi paprastas benamis katinėlis. Benamis, bet ne laukinis. Lauke atsirado prieš du metus būdamas dar visai mažutėlis. Kodėl jis ten atsidūrė? Nes leido sau gimti. Vyresnieji katinėliai senbuviai mažąjį „kolegą“ labai skriaudė. O jis neturėjo nei kur eiti, nei kur pagalbos ieškoti, tad baikščiai stebėdavo šėrėją ir po mažą žingsnelį, saugodamasis piktųjų kieminukų artėjo prie jos. Kas dienelę vis arčiau, mindžiukuodamas mažomis letenėlėmis, murkendamas ir atsargiai pasiglaustydamas.

Taip ir bėgo dienos-savaitės-metai, kol kartą jis dingo. Pusantros savaitės šaltą žiemą jo nebuvo. Kai išblėso viltis pamatyti jį gyvą, Leonardas atsirado. Jis atėjo sudraskytas tarsi skiautiniuotas, galvytės vietoj nuplėštas kailiukas su oda, kaklas išpeštas, žaizdotas, drebantis, vos bepajėgiantis net ėsti. Katinėlis labai geranoriškas, taip ir neišmoko apsiginti, tad nuskriausti jį gali bet kas – katinai, šunys, žmonės.

Žaizdos užgijo, tik širdelė niekaip nenumalšina baimės. Baimės prieš pasaulio blogį, neapykantą ir žiaurumą. Leo kastruotas, paskiepytas, labai tvarkingas ir šią minutę saugus, sėdėdamas ant palangės stebi kiemą.

Nežinia, ar jis ilgisi pasilakstymų pievomis, pasivoliojimų sniege, ar mėgaujasi šiluma, ramybe, saugumu, kai nereikia nieko bijoti.

Ar žinote, kokia laimė, kai nereikia bijoti? Leo jau žino.

Jonava, 863005977, dokumentas@super.lt