Bradas... Turiu dėti daugtaškį, nes kai žmonės pamato jo foto negali patikėti, kad TOKS šuniukas pas mus jau pora metų laukia nuolatinių namų - jis mažutis, lengvutis kaip kilogramas plunksnų:), švelnutis, gražutis kaip "aniuoliukas" ir yra visų mažų šunų mylėtojų svajonė. "Tai kame reikalas?" paklausit, "Kas su juo negerai???" Na, su juo negerai tai, kad jis dar visai neseniai kaip ugnies bijojo ant savo kaklo pajusti antkaklį - iškart griūdavo ir imdavo suktis apie savo ašį, kad tą - grandinėlę ar antkaklį - tą pačią akimirką ir nežiūrint jokių sunkumų nusiimti/nusigraužti/nusitraukti ar bet kaip kitaip atsikratyti.
Tada radom, kad jis pakenčia petnešas. Su jomis netgi gali vaikščioti ir bėgioti (ypač greitai Bradas skuodžia į savo voljerą - kaip raketa:) ). Tiesa, su bet kuriuo svetimu žmogumi iš pirmo karto tikrai neims draugauti - bijos. Gal būt ir petnešos nepadės ir nevaikščios. Bet, jei žmogus turi kantrybės tai Bradas, žinoma, taptų jam geriausiu draugu, o jei dar tas žmogus gyvena nuosavame name, kaime pavyzdžiui, ir Bradas turėtų savo kiemą, tai jis, galim garantuoti, iš to kiemo niekur ir nebėgtų - būtų tiesiog prisisegęs prie savo namų ir savo šeimininko.

Tai trumpai tiek apie nepaprasto grožio ir ypatingus reikalavimus savo naujam šeimininkui keliantį Bradasiuką...
Bent jau pasigrožėkit...