Žinote tą jausmą, kai norisi bėgti neatsigręžus taip greitai, kiek kojos neša? Iš visų jėgų, bet kur, kad tik toliau nuo čia? Būtent taip jautėsi ir Setė. Bėgti. Kuo toliau, kur akys mato. Tik nebūti ten, kur buvo. Nuo ko ir kodėl, žino tik Setė. O mes žinom, kad Setė patikima kaip Šveicarijos bankas. Rami kaip belgas. Skuba kaip estas. Tyli kaip suomis. Kiekvienas iš mūsų jai kartojam: "Tavo žmogus bus pats geriausias. Tikėk tuo, Sete, mes tau pažadam". Ir mes tikim. Tikim, kad Setės žmogus yra kažkur visai arti. Kad jis tas, su kuriuo Setė galės laiką leisti lauke, o vakarais, gulės šiltai prie pečiaus ir kartu klausysis vakaro žinių. Taip, Setė sinjorita. Taip, Setei kartais reikia ir konservų. Taip, Setė labai paklusniai vaikšto su pavadėliu. Ji ramiai ir santūriai myli žmogų. Ji verta likusius savo gyvenimo metus nugyvent oriai. Kaip tikra sinjorita Setė.