Aguonos grūdelis ant balto sniego
Pažintis su Aguona prasidėjo žiemos pradžioje. Išdygo nežinia iš kur, tikriausiai nukrito iš dangaus su pirmosiomis snaigėmis. Pasiūlius maisto, nepuolė ėsti, vietoje to ilgai glaustėsi ir meilinosi, burgzdama tyliu varikliuku. Paskui tai pasirodydavo prie šėryklos, tai vėl pradingdavo, kartais ilgam, palikdama vis didesnį nerimą širdy. Ar rado kur geriau, o gal kas atsitiko? Vis nėra... nei vakar, nei užvakar, jau kelios dienos...
Tądien iškrito pirmas tikras sniegas, visą naktį drėbė didžiuliais kąsniais, privertė kalnus pusnių. Lauke nešalta, sniegas limpa – visi vaikai išgužėjo į kiemą. Visuotinės linksmybės: spygauja, laidosi sniego gniūžtėmis, lipdo sniego senius, išsižioję gaudo tebekrentančias snaiges, griūna ir daro angelus. Bet kas ten, kitapus gatvės, atokiam kampelyje? Koks ten juodas trupinėlis, mažas kaip aguonos grūdelis? Gerai, kad ant balto sniego, antraip ir nepamatysi. Drebantis kamuoliukas, kad būtų šilčiau ir saugiau apsivijęs kūnelį uodegyte, susigūžęs žiūri į triukšmaujančius vaikus. Taigi čia pražuvėlė pūkuotukė! Priėjus arčiau, atpažino ir apsidžiaugusi vėl puolė prie kojų glaustytis ir murkti. Ką čia bepadarysi – į boksą ir į namus, juk jau beveik sava: tiek dėl jos nerimauta, ir vardą pati atsinešė.
Aguonytė katinyne pati mažiausia, pati tyliausia. Su kitais nekonfliktuoja, bet ir nepuola draugauti. Maisto po senovei neliečia, kol prieš tai valandą neišglostai. Pirma meilė, tada valgis. Labai graži: juoda, pūkuota, akys didelės kaip pelėdžiukės, po kaklu ne juoda, o tamsiai pilka, puri sidabriško atspalvio „apykaklė“ kaip Sibiro kačių. Akys nuostabiausios tamsios indigo spalvos. Baisiai miela, negalima neįsimylėti. Nukirminta, nublusinta, dar laukia skiepukai, sterilizacija, bet jau bandome dovanotis, bent jau rezervuotis. Su svetimais žmonėmis visiškai neagresyvi, bet atsargi, prisiriša greitai.