Adoptētas

Mano mažoji Luna. Čia viena iš tų istorijų, kurias sunku rašyti. Rašau, kai pagaliau susitaikiau ir į savo kasdieninę palydovę galiu žiūrėt be ašarų. Jai tik 6 mėnesiai, o jos kūnelis „sukaliečintas“ negrįžtamai.
Prieš trejetą savaičių mums ją atvežė VMVT inspektorė Rūta, gydymo reikėjo skubiai.
Trumpai: Luna gyveno pas išgeriančią moterį, kurios priežiūra ir meilė ir net, jos žodžiais, draugystė atsispindi Lūnos kūnelyje. Vienos kojelės Lūna jau neturės, o kitą gydytoja Margarita (Jakovo klinika) bando „remontuoti“. Tikriausia ji bus nelanksti, bet bent jau remtis mergytė į ją galės. Mažoji jau pripratusi gyventi ant galinių kojų arba ant šono.

Kai paglostai jos pilvelį, ji būna pati laimingiausia.