Kai istorijų, įvykių, gyvūnų tampa per daug turbūt viešojoje erdvėje pradeda atrodyti atvirkščiai: „Nieko nerašo, reiškia nieko neveikia!“. Tik šįkart viskas kitaip: per daug vyksta, tad grįžę džiaugiamės galėdami bent kartą dienoje pavalgyti, nusikelti dienos įvykių nuotraukas į kompiuterį ir istorijų rašymą nukelti rytojui, nes reikia dar ir numigti. O sekančią dieną vėl rytojui, nes kiekvieną rytą pasitinka nauji neplanuoti iššūkiai.

Apie tai, kokius nabagus ten žvejojome, kiek vėliau, o kolkas norime parodyti, kokiomis sąlygomis kartais (o jei tiksliau- dažnai) tenka darbuotis mūsų savanoriams paskutiniu metu. Pastebėjome, kad savanoriavimas gyvūnų prieglaudoje būna romantizuojamas, dauguma siūlančiųjų pagalbą įsivaizduoja meditaciją glostant jaukius, išpuoselėtus katinėlius, tačiau iš tiesų... Mums tenka lįsti ten, kur dažnas už jokius pinigus nesutiktų kišti nosies, būti suvalgytiems rūsio blusų armijos (kaip po to atrodo kojos, gal nekelsime nuotraukos), būti apdraskytiems, apkandžiotiems, apkakotiems, sulytiems, kartais per klaidą užsiundytiems policijos, užsikrėtusiems grybeliu, važinėti ne gėlytėmis kvepiančiais automobiliais, bet... Pajuokaujame: dirbti prieglaudoje tai tarsi priklausyti sektai, iš kurios nebegali ištrūkti.

O čia Donelaičio gatvės rūsiai iš kurių pavyko išgelbėti du sergančius kačiukus apie kuriuos parašysime kiek vėliau!